Mistinių būtybių rūšys. Jei įdomu užsukit :)

Šioje vietoje pateikti liudininkų pranešimais pagrįsti svarstymai. Dabar pasaulyje gerai ištirta maždaug 4000 pranešimų apie kontaktus su ateiviais. Apie 92 procentai visų įvykių – tai susitikimai su šių septynių tipų būtybėmis.

1. Vaiduokliai
Šios būtybės pasirodo retai, susitikimai su jomis sudaro 4 procentus viso skaičiaus. Tipiški atvejai buvo Rislyje (Češyro grafystė, Anglija), Talaveroje (Ispanija) ir Dakelijoje (Kipras). Čia regėtos būtybės priminė fantomus arba projekcinius atvaizdus. Jos atsitiktinai pasirodo pastatuose, dažnai eina kiaurai sienas lyg šmėklos.

Daug kartų jos buvo sutiktos keliuose. Čia pasirodo staiga ir dingsta hologramos. Dažnai aprašomas tų būtybių gebėjimas pereiti kiaurai storą sieną ir panašiai (pavyzdžiui, viena perėjo per Rislio atominės elektrinės tvorą).

Neteko girdėti, kad jos grobtų žmones ir vestųsi juos į keistus objektus (galbūt šito nebuvo iš viso), bet dažnai vaiduokliškų būtybių pasirodymas siejamas su stipria psichine energija, o jos pačios nepalankiai veikia žmones ir gyvūnus. Įtariama, kad per šiuos susitikimus skleidžiama jonizuota radiacija.

Šios būtybės daug mažiau negu kiti ateiviai primena kito pasaulio padarus, kuriems kažkas yra įkvėpęs gyvybę, gali net visiškai nuo jų skirtis. Dėl to jas reikia tirti atskirai. Išskirtinis bruožas yra tas, kad pasirodžius šioms būtybėms, šalia dažnai nebūna NSO.

2. Robotai
Šie padarai įprasti mokslinės fantastikos kūriniuose, bet šiaip sutinkami retai (5 procentai visų įvykių). Kažin ar kada nors jie buvo pasirodę vieni, nes beveik visada šalia būdavo kitos būtybės, dažniausiai pilkieji arba šiauriečių tipo humanoidai. Atrodo, robotai yra tik tarnai. Ne vieną kartą jie buvo pavadinti „taisymo įrankiais” (kai kurie liudininkai mano, kad jiems taip buvo pasakyta).

Robotai dažnai dalyvauja atliekant pagrobtų žmonių medicininius tyrimus. Todmordene pagrobus Alaną Godfrį irgi neapsieita be robotų, tik juos prižiūrėjo žmogaus ūgio barzdota būtybė. Jie dalyvavo tiriant liudininką Telforde, Šropšyro (Shropshire) grafystėje, o tame pačiame laive buvo ir šiauriečių, ir pilkųjų.

Keletą kartų žmonės robotus matė lauke. Atrodė, kad jie ieško „pavyzdžių”, kuriuos galės nugabenti į objektą. Tikrieji grobikai tokiais atvejais iš NSO neišeina.

Liudininkai, regėję robotus iš arti, sako, kad jų paviršius lygus ir spindintis, bet reikia būti pastabiam, kad suprastum, jog jie yra metaliniai. Būna mažų robotų, bet pasitaiko ir didžiulių. Atitinkamai skiriasi ir jų forma. Kai kurie robotai veikia tyliai, kai kurie – triukšmingai. Tik jų visų tikslas toks pats.

3. Goblinai
Groteskiniai padarai, panašūs į goblinus ir trolius iš daugelio tautų folkloro, mūsų nuostabai, sudaro 7 procentus visų būtybių.

Jie pasirodo visur ir dabar yra sutinkami taip pat dažnai kaip ir seniau. Su jais susijusi baisioji namų apgultis, įvykusi 1957 metais Kentukyje (JAV), šios skraidančios būtybės 1970 metais Puerto Rike grobė gyvulius, o 1987 metais Anglijos Ilklio (Ilkley) dykynėje viena buvo nufotografuota.

Nors kartais goblinai pasirodo kartu su NSO, bet tik retkarčiais minima, kad būtų grobę žmones, o dažniausiai atsiranda be jokio laivo. Atrodo, kad mes čia susiduriame su materialios realybės ir magiškų savybių deriniu (pavyzdžiui, vieną akimirką tokį padarą galima nufotografuoti, o jau kitas kadras bus tuščias, lyg priešais nieko nebūtų).

Dažnai šios būtybės elgiasi piktavališkai ir net agresyviai, šitaip tarsi lenktyniaudamos su folkloro kūrinių veikėjais. Dažnai iš tokių pranešimų susidaro įspūdis, kad tai tik kosmoso amžiuje modernizuotos legendų būtybės, kurios pagal daugelio tautų mitologiją gyvena lygegrečioje Visatoje.

Įdomu tai, jog vietovės, kuriose gyvena šie padarai, jau daugelį amžių garsėja paslaptingais vaiduokliais, o vietovių pavadinimai atspindi tas „velniškas” vietas, kuriose vyksta antgamtiški reiškiniai.

Dėl to kai kurie tyrinėtojai mano, kad goblinai – visai ne ateiviai, o parapsichinės būtybės, kurios egzituoja šalia mūsų ir su malonumu mus mulkina, vaidindamos ateivius, o taip yra tik todėl, kad jos iš prigimties yra nedoros. Džonas Kylas šiuo atveju vartoja terminą „ultražemiškos”, o F. W. Holidėjus sukūrė „Goblinų Visatos” teoriją, norėdamas nurodyti, kur šios būtybės gyvena. Šią mintį įrodymai puikiai patvirtina.

Tūkstančius metų tikėjus šiomis būtybėmis, Žemės biosferoje galėjo atsirasti ryškus tokių minčių atspaudas, dėl to lakesnės vaizuotės žmonės gali retkarčiais jas pamatyti. Šią idėją remia kai kurie naujosios bangos tyrinėtojai.

4. Neūžaugos
Šie padarai daug kuo panašūs į goblinus, ir net gali būti laikomi jų atmaina. Svarbiausias skiriamasis bruožas yra tas, kad goblinų ausys labai atsikišusios, jie patys žalsvi (tai termino „maži žali žmogučiai” vienas iš kilmės variantų), o neūžaugos labai tamsūs ir plaukuoti.

Šie padarai sudaro maždaug 5 procentus visų regėtų būtybių. Itin dažnai jie pasirodydavo šešto dešimtmečio pradžioje Pietų Amerikoje. Bet ir Europoje (Prancūzijoje) iki 1954 metų apie juos buvo keletas pranešimų. Po to jie sutinkami labai retai.

Vienas iš naujesnių įvykių – pagrobimas, įvykęs 1974 metų spalio mėnesį Evlio (Aveley) mieste, Anglijoje, Esekso grafystėje. Pagrindiniai grobikai iš NSO buvo šiauriečių tipo ateiviai, bet medicininius tyrimus atliko keletas mažų bjaurių padarų, gana panašių į plautkuotus neūžaugas, dažnai regėtas prieš dvidešimt metų. Šiuo atveju tai pasirodė esą biologiniai robotai (arba androidai). Keletui juos regėjusių buvo paaiškinta, jog tai genetiškai išvesta rūšis pusiau protingų gyvūnų, atliekančių monotoniškus darbus.

Ne kartą buvo aiškinta ir tai, kad jų prigimtis lieka gyvuliška, todėl tie gyvūnai dažnai elgiasi agresyviai ir linkę puldinėti. Neūžaugos labiau susiję su NSO negu su goblinais, bet retai kam teko matyti, kad jie ką nors tvarkytų ar prižiūrėtų.

Negalima nekreipti dėmesio ir į sąsajas su neūžaugomis iš liaudies kūrybos, bet per paskutiniuosius keturiasdešimt metų gauta per mažai duomenų, kad galėtume daryti kokias nors konkretesnes išvadas.

Šiame dešimtmetyje įvyko dar keletas įvykių (ypač neįprasti jie buvo JAV). Tada buvo pastebėtos kitokios, iki tol nematytos gyvuliškos būtybės, kurių oda, pasak liudininkų, panaši į roplių.

Atrodo, kad šie padarai padarė žmonėms nemažą įspūdį. Apie tai galime spręsti iš to, kad buvo sukurta televizijos drama „V” ir trys filmo „Svetimas” serijos. Nors kai kurie kai kurie amerikiečių ufologai labai rimtai tiki, kad egzistuoja tokios būtybės – ropliai, bet greičiausiai apie tai kalbėti reikėtų tik gavus tikslesnių įrodymų.

5. Pilkieji
Jums nusvirtų rankos, jeigu turėtumėte tiksliai nustatyti, kiek ateivių buvo vadinami pilkaisiais. Pilkieji dalyvavo maždaug 37% įvykių, tačiau šis skaičius po 1980-ųjų padidėjo iki 50%. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia pranešimų buvo gauta būtent apie juos.

Buvo parašyta keletas populiarių knygų, sukurta filmų ir televizijos serialų, remiantis JAV gyvenančiais liudininkais, regėjusiais pilkuosius devintame dešimtmetyje. Šie kūriniai prisidėjo prie pilkųjų įvaizdžio formavimo pasaulyje. Netgi ateiviais tikintys rimti asmenys, pavyzdžiui, Džeromas Klarkas, klausia, kodėl apie pilkuosius taip mažai rašoma. Juk nuo septintojo dešimtmečio NSO tyrinėtojai tiesiog maniakiškai puolė ieškoti, ką ir kada ateiviai yra pagrobę. Net ir dabar daugiausia iš visų ateivių regimi pilkieji.

Atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą galėtų padėti nuspręsti, ar kontaktai su ateiviais yra tikri įvykiai, ar haliucinaciniai neįtikėtini reiškiniai. Vyraujančioms kultūrinėms tendencijoms tam tikro masto vizijos yra neišvengiamos, bet kodėl jos turi būti nežemiškos?

Apie pilkuosius žinome daugiau negu apie bet kurias kitas būtybes turime šimtus jų aprašymų. Visi pranešimai stulbinančiai panašūs.

Šie ateiviai maži, paprastai 3,5 – 4,5 pėdų ūgio. Jų oda balta arba pilka (iš čia kilęs ir vardas), be plaukų. Nosis ir burna nenusakomos formos, ypač jei bandytume lyginti su akimis, itin išsiskirančiomis kiaušinio formos galvoje. Tos akys labai didelės ir apvalios, dažniausiai tamsios (net juodos), o užmerktos panašios į vabzdžių akis. Ir pats ateivių kūnas, ilgas ir plonas, su karksančia galva ant siūbuojančio liemens, dažnai būdavo tapatinamas su vabzdžiu.

Maždaug iki 1957 metų apie pilkuosius beveik nebuvo jokių pranešimų. Tiesa, kartkartėmis buvo minimos į juos panašios būtybės (pavyzdžiui, Vila Santinos įvykis 1947 metais). Dabar apie šiuos ateivius visi yra girdėję, bet sužinoti, kad jie egzistuoja, pavyko tik per hipnozės seansus, atliktus paskutiniame dešimtmetyje. Dabar apie juos pranešama be jokių seansų, ir kuo daugiau apie šias būtybes rašoma ir kalbama, tuo pranešimų būna daugiau.

Be jokių abejonių, pilkieji yra vienvaldžiai žmonių grobimo ir jų mediciniško tyrimo lyderiai. Susitikus šiuos ateivius, tie du dalykai beveik visada būna neišvengiami. Sakoma, kad jie atlieka genetinius bandymus ir elgiasi su pagrobtaisiais maždaug taip, kaip mes su laboratorinėmis žiurkėmis, visiškai abejingai, nekankindami jų tyčia, o siekdami savo tikslų (kokie jie bebūtų), jiems daug svarbesnių už pačią auką. Daugelis moterų JAV jau ima įrodinėti, kad šios būtybės su jomis atlikinėjo ginekologinius bandymus, o kai kurios net tiki, kad per pagrobimą iš jų gimdos buvo išimtas žmogaus ir ateivio hibrido vaisius.

1970 metais buvo keletas pagrobimų ir beveik tiek pat susitikimų su ateiviais. Nors žmonės regėjo ir pilkuosius, bet jų nebuvo daugiau negu kurio nors kito tipo būtybių.

1980 metais pilkųjų jau buvo pastebėta gerokai daugiau negu kitų ateivių, be to, žmonių jie pagrobė daugiausia (ypač JAV). Tais metais ir kitose pasaulio vietose žmonės ėmė pranešinėti regėję pilkuosius, jau ir ten jie ėmė grobti žmones, bet jų vis dar pasirodydavo mažiau negu kitų ateivių, su kuriais ir kontaktai baigdavosi daug paprasčiau.

Ir štai pagaliau 1990 metais beveik visą pasaulį kaip epidemija užplūdo pilkieji, be to, pagrobė daug žmonių. Jungtinėse Valstijose apie jokius kitus atvejus nebuvo kalbama, o kontaktų, per kuriuos nebūtų pagrobti žmonės, ne pilkųjų tipo būtybių pasirodymų buvo vos vienas kitas. Nors kitose pasaulio šalyse pilkieji ir nesudarė daugumos, bet greitokai „vijosi” kitokio tipo būtybes. Iš to galima daryti išvadą, kad po 2000 metų nebus jokių kitų pranešimų, tik žinios apie masiškai pilkųjų grobiamus žmones. Nebent kas nors vėl pasikeistų.

6. Šiauriečiai
Šeštajame dešimtmetyje kontaktuotojai dažniausiai sutikdavo draugiškus, gana panašius į žmones ateivius. Paprastai jie būdavo ilgais šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis, aukšti, iki 6 pėdų ūgio. Šios būtybės dažniau per ankstyvuosius kontaktus, kurių puolė ieškoti patys kontaktuotojai.

Šio tipo ateiviai ypač dažnai buvo sutinkami Europoje. Šiauriečiais buvo pavadinti dėl savo panašumo į skandinavus. Šeštajame, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose daugelyje šalių, tarp jų ir Britanijoje, kontaktai įvykdavo beveik vien su šiauriečiais. Jie ėmė rodytis ir kitur, pavyzdžiui, JAV, kol buvo nustelbti pilkųjų.

Aukštų ir gana išvaizdžių šiauriečių akys panašios į kačių – įkypos. Nuo kitų skiriasi ir tuo, kad nesikiša į žmonių reikalus, o tik pasyviai viską stebi. Su šiauriečiais susitikę ir pasikalbėję žmonės tvirtino, kad jie yra netgi draugiški ir labai simpatiški. Ne vieną kartą paaiškėjo, kad jie žino apie pilkuosius. Negana to, šiauriečiai perspėdavo liudininkus, jog Žemę aplanko ir kiti ateiviai, kurie taip nesirūpina žmonių gerove, kaip sakėsi besirūpiną jie.

Atrodo, kad jie siekia perduoti kontaktuotojams žinių, nors daro tai ir ne visai atvirai, susitikę peperspėjaiudininkus apie branduolinės energijos ir ekologinių nelaimių grėsmę, dažnai parodydami įtikinančius vaizdus. Buvo netgi tokių atvejų, kai šiauriečiai mielai pranešdavo mokslinių duomenų, nors juos suprasti būdavo sunku.

Apskritai šio tipo ateiviai sudaro 24% visų per susitikimus matytų būtybių, bet nuo septinto dešimtmečio jų atklysta vis mažiau. Pirmiausia jie ėmė vilkėti sidabriškus rūbus, kuriais dažniausiai vilki pilkieji, todėl apie šiauriečius pranešimų vis mamažėjoKartais net sunku nustatyti, kuriuose pranešimuose kalbama būtent apie juos. Kai kas jų dar regėjo devintame dešimtmetyje, daugiausia už JAV ribų ir ypač Europoje, bet pastaruoju metu beveik niekam jų neteko sutikti. O pačias valstijas daugiausia lankė pilkieji.

Žinoma, šiauriečiai irgi grobdavo žmones, tačiau to nepalyginsi su pilkųjų užmojais. Šių dviejų tipų ateivių pasirodymas kartu vargiai tikėtinas. Žinoma, būdavo, kad jie pasirodydavo kartu, tačiau tai tik išimtys.