Mes, lietuviai, dažniausiai superkame automobilius Vokietijoje ir parduodame kazachams. Ko gero, nieko šia fraze nenustebinsi. Dar tik ką po nepriklausomybės atgavimo užplūdome Vokietijos automobilių turgus veždami Audi „silkes“ ir „bulkas“ tėvynainiams, kuriems jau pabodo stovėti eilėse prie „žiguliukų“. Dabar situacija nelabai pasikeitė, dešimties metų senumo transporto priemonės atkeliauja iš Vokietijos ir po dešimties metų gyvavimo Lietuvoje keliauja į Kazachstaną. Tai tapo natūrali rinka, ir vargu, ar kas žada keistis. Nesvarbu koks tas automobilis, vokiškas, Prancūziškas, Angliškas, jis vis tiek atkeliaus į Lietuvą iš alaus ir turkų pilno krašto – Vokietijos.
Taip jau yra, kad kas yra nupirkta, turi būti ir parduota. Automobilis nėra maistas, nors atsiranda kelių erelių, kurie perkeltine prasme, tiesiog suvalgo savo mašinytes. Bet esmė tame, kad ties vienu, gyvenime, automobiliu retas žmogus apsistoja. Esu girdėjęs ne kartą, kaip tik ką vairuotojų pažymėjimus išsilaikę jaunuoliai iš pradžių perka mažus automobilius, tokius kaip Mitsubishi Colt ar VolskWagen Golf. Tada įgiję patirties, jauni ir veržlūs, skuba pirkti sportinių automobilių – Toyota Celica, BMW 535 ar Ford Mustang. Aišku, su tokiais „aparatais“ prisivilioja merginų būrį iš kurių išsirenka vieną, kurią vedą ir šeimai pagausėjus, sportiniame automobilyje lieka mažai vietos. Tada jau šeimyna pradeda galvot apie Renault Espace ar Toyota Previa. Matome, kad gyvenimo prizmėje ir keičiantis laikams, bei bręstant, atsiranda ir skirtingi automobilių poreikiai. Todėl neverta kažko kaltinti dėl to, kad pasikeitė transporto priemonė.
Kitas apsektas, dėl ko automobiliai taip dažnai juda iš rankų į rankas yra jų patvarumas. Gerokai padėvėtas automobilis juk pigesnis už naują. Senas ir daug nuriedėjęs mašiniukas yra žmonių su mažesnėmis pajamomis transporto priemonė. Kurią jie nusiperka iš tų, kuriems reikia daug daugiau komforto, patvarumo ir kokybės, arba, kitais žodžiais tariant – turtingesnių. Juk visi žinome, kad kažkas nusiperka dailutį automobilį, jį nuengia ir parduoda. Aišku, gaila tų, kurie nusiperka senas mašinas ir į jų remontą pastoviai kiša pinigus. Bet, kadangi pagrindinė rinka iš kur vežami automobiliai yra Vokietija, akivaizdu, kad vokiškų automobilių detalių yra užtektinai Lietuvoje ir jos nebrangios. Niekas nesiginčys kad Volkswagen‘ui keisti išmetamąjį vamzdį kainuos daug pigiau nei Rover‘iui. O ir tų pačių duomenų BMW bus pigesnis už Chryslerį. Tas pats juk galioja bet kam – daug apynių, mažai rugių reiškia, kad alaus kaina kris, o degtinės kils. Kiekvieno teisė rinktis tarp prestižo ir gerų sąlygų.
Taigi, viena bendra rinka, pastovumas ir puikiai suvokiama automobilių parvežimo logistika, padeda tam, kad superkame automobilius preliminariai žinodami kaštus, tad ir kaina automobilio Lietuvoje yra aiški, kol jis dar stovi Berlyno stovėjimo aikštelėje. Taigi, negalima teigti, kad lietuviai tik superka automobilius, greičiau jau plėtoja jau prieš dvidešimt metų užsimezgusį automobilių pardavinėjimo tinklą. Pagarba tautiečiams už tai, kad esame užtikrinti, kad naudoti automobiliai pasieks mus saugiai ir kokybiškai. Visgi, Lojalumas, vienas iš verslo variklių, tad linkiu ir toliau pasitikėti vokiškuoju.
