Didžiausia Lietuvoje sukurtos pakuočių atliekų tvarkymo sistemos yda – pakuočių gamintojai ir importuotojai bei jų organizacijos tiesiogiai nedalyvauja pakuočių atliekų tvarkyme, o tiesiog siekia kuo pigiau gauti pažymas apie sutvarkytus atliekų kiekius, teigia Lietuvos savivaldybių komunalinių įmonių asociacijos (SKIA) atstovai.
Lietuvoje veikiančios dvi didžiausios pakuočių tvarkymo organizacijos – VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ – savivaldybių komunalinių paslaugų įmonėms vien už 2018 metais gautas paslaugas skolingos maždaug 1,5 mln. eurų. Anot SKIA, „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pastaruoju metu ženkliai sumažino savo skolas komunalininkams, tačiau „Žaliasis taškas“, užimantis apie 70 proc. rinkos, to daryti neskuba.
SKIA direktorė, dr. Aušra Zigmontienė teigia, kad pakuočių atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje būtina keisti iš esmės.
„Vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pakuočių gamintojai ir importuotojai bei jų sukurtos organizacijos turėtų būti suinteresuoti sklandžiu sistemos darbu, tinkamu jos finansavimu. Tačiau taip nėra. Galbūt įmokos, kurias gamintojai ir importuotojai sumoka organizacijoms, nepadengia pakuočių atliekų sutvarkymo kaštų? Visgi iš susidariusios situacijos akivaizdu, kad pačios organizacijos nėra suinteresuotos ar pajėgios išspręsti susidariusių problemų. Todėl valstybė turi keisti sistemą iš esmės, o ne ieškoti kosmetinių sprendimų“, – sako dr. A. Zigmontienė.
Anot neveikiančios sistemos įkaitais tapusių komunalininkų, vienas iš galimų sprendimų – palikti vieną už pakuočių atliekų tvarkymą atsakingą organizaciją. Ji galėtų būti valdoma valstybės.
„Turiu abejonių, ar Lietuvai reikia trijų organizacijų. Galbūt užtektų vienos, gal net valstybinės. Ji ne tik valdytų informaciją apie pakuočių atliekų srautus, bet ir iš tikrųjų dalyvautų pakuočių atliekų tvarkyme bei spręstų visus klausimus – nuo organizacinių iki finansavimo“, – siūlo SKIA direktorė.
Kita galima alternatyva: pakuočių atliekų tvarkytojų organizacijos tiesiogiai savivaldybėms moka už pakuočių atliekų surinkimą ir jų pristatymą į perdirbimo ar rūšiavimo vietas.
Anot dr. A. Zigmontienės, savivaldybės tokiu atveju turėtų organizuoti tik pakuočių atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų srauto. Kitos veiklos – paruošimas perdirbimui ir perdirbimas – turėtų būti pačių pakuočių gamintojų ir importuotojų rūpestis.
„Svarbu, kad visi sistemos dalyviai suvoktų, jog neperdirbamų ir sunkiai perdirbamų pakuočių tvarkymas yra sudėtinga paslauga, už kurią privalo būti mokamos adekvačios sumos. Deja, bet sistemoje ir toliau tvyro chaosas, o racionalių pasiūlymų kaip ją sutvarkyti, nesigirdi. Pavyzdžiui, 2019 m. jau ant nosies, tačiau kol kas niekas negali atsakyti, kokios kitąmet bus atliekų rūšiavimo, tvarkymo kainos. Pagaliau, dar turime ir Europoje besitęsiančią plastiko krizę, kurios poveikį pajusime ir mes. Todėl reikalingi tikrai aiškūs politiniai sprendimai, kurie iš esmės išspręstų pakuočių atliekų sektoriaus problemas“, – teigia dr. A. Zigmontienė.
Pranešimą paskelbė: Tomas Ganusauskas, Pink Pong, UAB
