Mindaugas Tarnauskas,
Valstybinės miškų tarnybos direktorius
Genetinis medynas yra ne paprasta ūkinė teritorija, o ypatingas miškas, kuriame saugomi genetiškai vertingiausi medžiai ir jų sėklos. Tai tarsi gyvas genų bankas, padedantis išlaikyti stipriausias, sveikiausias medžių rūšis ateities kartoms. Jeigu tokio miško visiškai neliečiame, jis sensta, ima nykti vertingi medžiai, mažėja gyvybingų sėklų ir genetinis medynas praranda savo funkciją. Ką turime daryti, kad mūsų genetiniai draustiniai būtų gyvybingi ir atliktų savo funkciją? Kirsti negalima palikti amžėjimui ir dūlėjimui. Kur dėsime kablelį?
Apie tendencijas viešojoje erdvėje
Pastaruoju metu visuomenė sulaukia daugybės informacijos apie tai, kad vykdant vadinamuosius „genetinių draustinių kirtimus“ esą naikinami vertingiausi Lietuvos miškai, o dėl „trumpalaikio pelno“ prarandamas neįkainojamas genetinis rezervas.
Svarbu akcentuoti, kad genetiniuose medynuose vykdomi specialieji kirtimai, reglamentuojami teisės aktų, yra ne miškininkystės, bet gamtosaugos priemonė, kitaip tariant – tai nėra ūkiniai kirtimai. Jais siekiama ne pelno, bet atkurti medyną, formuoti jo įvairiaamžę struktūrą.
Noriu pagirti visuomenininkus už aktyvumą ir pilietiškumą visiems mums jautriu klausimu. Diskusijos viešojoje erdvėje, kuriose neretai naudojami ir klaidingi duomenys, atskleidė, kad visuomenė per menkai informuojama apie miško genetinių draustinių funkciją, jų tvarkybos tikslus ir principus. Taigi siūlau pasikalbėti apie mūsų genetinius draustinius.
Kas yra genetiniai medynai? Apibrėžimas paprastas:tai miško plotai, kuriuose auga genetiškai vertingi medžiai. Jie yra svarbūs visos šalies miškų ateičiai: iš čia renkama genetinė medžiaga (sėklos, sodmenys), naudojama išsaugant ir stiprinant patį genetinį medyną, o taip pat atsodinant ir stiprinant kitus miškus. Šie medynai yra kaip gyvas „miško bankas“, kurio vertė išryškėja ypač klimato kaitos, ligų ar kenkėjų grėsmių kontekste.
Kodėl vien tik saugoti nepakanka?
Genetinių išteklių išsaugojimas negali būti statiškas – negalima šių teritorijų tiesiog „užkonservuoti“. Norint išlaikyti genetinę įvairovę, būtina užtikrinti nuolatinį šių medynų atsinaujinimą. Tai reiškia – turi vykti natūrali kartų kaita, prisitaikymas prie kintančių aplinkos sąlygų.
Senstant medynams, mažėja jų gebėjimas daugintis: retėja derlingi metai, sėklos tampa mažesnės ir mažiau gyvybingos. Be to, su amžiumi mažėja ir pačių medžių skaičius, o kartu – ir genetinė įvairovė. Ilgainiui toks medynas praranda savo pagrindinę funkciją.
Todėl ir Miško dauginamosios medžiagos nuostatai aiškiai nurodo, kad genetiniuose draustiniuose būtina taikyti specialiuosius kirtimus, kurių tikslas – suformuoti įvairaus amžiaus medynus. Tik taip galima užtikrinti, kad susidarytų natūrali miško kartų seka.
Tam, jog genetinis draustinis išlaikytų ir perduotų genetinius išteklius būsimoms kartoms, jis negali būti rezervatas, kuriame vienintelė žmogaus veikla – stebėti natūralius augimo, brandos, nykimo procesus. Pagrindinis genetinio draustinio tikslas – išlaikyti genetiką ateičiai. Iš seno, natūraliai baigiančio savo amžių medžio genetikos neatkursi, todėl ribotuose, apytikriai 1-1,5 ha, plotuose pasitelkę specialiuosius kirtimus turime formuoti plotus jaunam miškui.
Tarptautinis mokslinis sutarimas
Tai nėra vien Lietuvos požiūris. Pasaulio mokslininkai, atlikę genetinių išteklių tyrimus, vieningai sutaria: tik dinaminis genetinių išteklių išsaugojimas yra tvarus. Kitaip tariant, genetinė įvairovė išsaugoma tik tada, kai vyksta aktyvūs natūralūs procesai, o žmogus padeda jiems vykti – kartais ir per tikslines miškininkystės priemones, tokias kaip specialieji kirtimai.
Tiek mūsų šalies Miško dauginamosios medžiagos nuostatai, tiek EUFORGEN (European forest genetic resources programme) reikalavimai nurodo, kad genetiniuose lapuočių ir spygliuočių medynuose, siekiant jų gyvybingumo, gebėjimo prisitaikyti prie kintančių sąlygų, genetinės medžiagos atsinaujinimo, proporcingai turi augti keturių brandos grupių medžiai: 25 proc. jaunuolynų, 25 proc. pribręstančių, 25 proc. pusamžių, 25 proc. brandžių ir perbrendusių medžių.
Požiūrį, kad miško genetinių išteklių išsaugojimui ir atkūrimui turi talkinti žmogus, patvirtina ir Vytauto Didžiojo universiteto 2024 m. studija, kurioje įvertintas Punios šilo genetinių išteklių išsaugojimo potencialas. Tyrime aiškiai nurodyta, kad siekiant išlaikyti Punios šilo pušies ir eglės genetinę vertę, būtina reguliuoti gamtinius procesus – taikyti miškininkystės priemones, įskaitant specialiuosius kirtimus, kad juose būtų galima atsodinti jaunuolynus.
Tiesa yra tokia, kad genetiniai miško išteklių rezervai išseks ir neatsinaujins, jei genetinius medynus mes paversime sengirėmis, rezervatais, kuriuose draudžiamas bet koks žmogaus kišimasis į natūralius procesus: miško ūkinę, vėliau ir gamtinę brandą, palaipsnį medžių griuvimą, dūlėjimą, teritoriją užleidžiant lazdynams ar kitoms rūšims. Tokiame miške mūsų provaikaičiai jau neberas genetiškai tapataus medyno, kuriuo džiaugiamės šiandien ir kurį norėtume palikti ateities kartoms.
Pranešimą paskelbė: Milda Štaraitytė, Valstybinė miškų tarnyba
