Kelias į nemirtingumą…

Gyvenantieji amžinai
Savaime suprantama, jog kraugerius ir iškrypėlius daryti blogus darbus skatin­davo ir žmonių ausis pasiekę gandai apie amžinuosius žmones. Šiandien to­kių žinome mažiausiai tris: Apolonijų Tianskį, klajoklį Agasferą ir grafą Sen Žermeną.
Pasak legendų, pirmasis tapęs nemirtingu žmogumi yra I mūsų eros amžiuje gyvenęs Pitagoro mokyklos filosofas Apolonijus Tianskis.
Dar jaunas Apolonijus atsisakė valgyti mė­są, manė, kad būtent ji yra ta jėga, kuri „sujau­kia protą“. Jaunuolis atsisakė ir apavo, taigi vaikščiojo basas. Viešai pažadėjęs penkerius metus nė žodžio neištarti, pažado laikėsi.
Ieškodamas „aukščiausiojo proto“, Tianskis pėsčiomis iškeliavo į Indiją. Ši anuomet žemės pakraščiu vadinta vieta laikyta atsiskyrėlių ir išminčių kraštu. Anot legendos, ten Apolonijus ir tapo nemirtingas. Kaip jis tai padarė, legendos nutyli. Tačiau tiksliai žinoma štai kas. Grįžęs iš Indijos, filosofas aplankė Romą, Egiptą, Siciliją, Gibraltarą. Tianskis pergyveno dešimt impera­torių ir jau septyniasdešimtmetis vėl grįžo į Romą. Čia imperatoriaus Domiciano įsakymu jį sučiupo ir įgrūdo į kalėjimą. Buvo sureng­tas teismas. Liudininkų teigimu, pačiame teismo įkarštyje, kai filosofo nedraugai visaip keikė ir šmeižė Apolonijų, šis staiga ėmė ir… dingo nuo teisiamųjų suolo.
Toliau – dar įdomiau. XII a. gyveno alchemi­kas ir filosofas Artefuisas. Tačiau daugelis jo laikmečio žmonių neabejojo, kad Artefuisas – ne kas kitas, o Apolonijus Tianskis. Tai patvirtina ir paties Artefuiso ranka rašyti raštai. Čia daug nutylėjimų, neaiškių vietų. 1025 metų sulaukęs filosofas dėstė: „Aš žinau gyvybės eliksyro pa­slaptį. Tačiau gyventi ilgai – tikra kančia. Žmo­nės kartoja tas pačias klaidas, ir tu negali jiems pagelbėti. Ak, jeigu jie gyventų amžinai, tie ap­gailėtini kvaileliai!“
Žinoma, legenda ir lieka legenda, kad ir ko­kiais raštais ji būtų paremta. Nors į Artefuiso žodžius, ko gero, verta atkreipti dėmesį.
Pasmerktasis klajoklis
Dar viena legendinė asmenybė, gavusi ne­mirtingojo vardą, yra amžinuoju klajokliu vadinamas Agasferas. Pasakojimai apie šį žmogų su­kelia daug įvairiausių minčių. Viena iš tokių: ne­mirtingumas gali tapti sunkia našta, netgi pra­keikimu.
Agasfero nemirtingumo legenda tokia: kai kryžiaus prislėgtą Jėzų Kristų vedė į bausmės vietą, išsekęs Dievo sūnus norėjo atsiremti į vieno namo sieną. Tačiau namo šeimininkas neleido Jėzui Kristui to padaryti. Jis sušuko:
– Eik! Eik! Nėra čia ko poilsiauti!
Dievo sūnus į tai atsakė:
– Gerai, bet ir tu visą gyvenimą eisi! Tu kla­josi po pasaulį amžinai. Ir nematyti tau nei ramybės, nei mirties…
Nuo tol Agasferas pasirodo tai šen, tai ten.
Pirmasis apie jį parašė italų astrologas Gvi­das Bonatis. Tas pats, kurį Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje“ pamatys pragare. 1223 m. Bo­natis Agasferą sutiko vienam ispanų dvare. Anot Bonačio, „tas žmogus buvo prakeiktas Kristaus ir negalėjo numirt“.
Agasferą matė 1242 m. Prancūzijoje, 1505 m. Bohemijoje, dar po kelerių metų jį sutiko Rytų Arabijoje, 1547 m. jis vėl – Europoje, Hamburge.
Įdomiausia, jog būtent čia legenda lyg ir tam­pa tikroviška. Savo susitikimą su amžinuoju kla­jokliu aprašė Šlezvigo (vėliau – Vokietijos žemė) vyskupas Paulis fon Eizenšteinas (1522-1598).
Anot vyskupo, Agasferas kalbėjo visomis pasau­lio kalbomis be mažiausio akcento. Klajoklis gyveno uždarai ir asketiškai, neturėjo jokio turto. Jeigu kas nors Agasferui ir duodavo pinigų, jis juos iki paskutinės monetos išdalydavo vargšams.
Iš rašytinių šaltinių galime spręsti, kad pas­kutinįsyk Agasferą matė 1830 metais Anglijoje. Pasakojama, kad skeptiškai nusiteikę anglai nutarė patikrinti, ar klajoklis iš tikrųjų yra tas, kas sakosi esąs. Iš Oksfordo ir Kembridžo universitetų atvyko būrys profesorių, kurie ir egzaminavo keistuolį. Tačiau prie jo prikibti šviesiausios to meto galvos negalėjo. Klajoklis kuo puikiausiai žinojo senovės istoriją, pasaulio kalbas, stebėtinai gerai nusimanė apie geografiją.
Žmogus be praeities
… 1750 m. Paryžius šurmuliavo nuo kalbų apie grafą Sen Žermeną. Tai buvo keista asmenybė. Sklandė gandai, kad grafas žino, kaip tapti nemirtingam.
Sen Žermenas Prancūzijoje atsirado lyg ir iš niekur. Jis neturėjo praeities, negalėjo pateikti biografijos smulkmenų. Tarytum kažkur atsida­rė stebuklingosios durys ir pro jas įžengė tas žmogus. Apie patį grafą ir jo kilmę mes žinome tiek pat mažai, kaip ir jo amžininkai.
Apie save grafas kalbėdavo nedaug. Tačiau kartais iš jo lūpų pašnekovai sužinodavo, kad jam teko bendrauti su Platonu, Seneka. Grafas neva puikiai pažinojo visus dvylika apaštalų ir t.t. Tik visada laiku susigriebdavo, tarytum būtų pasakęs per daug.
Sen Žermeną priėmė geriausiuose to meto dvaruose. Jis garsėjo nepriekaištingomis manieromis, erudicija. Visos damos alpo vien jį išvydusios. Tačiau intymesnių santykių su moterimis grafas neužmegzdavo, nors galėjo.
O po kurio laiko senos da­mos prisiminė, kad ir jų jaunystės laikais dva­ruose lankydavosi tas pats žmogus. Toks pat jau­nas, tokio pat stoto, tokio pat grožio… Ir nusiri­to per Europą kalbos apie nemirtingąjį grafą. Jos jau keliavo ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš Japo­nijos, Graikijos, kitų šalių. Pasirodo, pagal ap­rašymus panašus į Sen Žermeną žmogus ten yra buvęs ir prieš šimtą, ir prieš daugiau metų. Tą neva liudijo kronikos.
1760 m. liepos 3 d. solidus to meto laikraš­tis „Londono kronikos“ tiesiai šviesiai pareiš­kė, kad grafas Sen Žermenas žino gyvenimo elik­syro paslaptį. Po publikacijos, niekaip nebega­lėdamas atsiginti prašytojų ir maldautojų (tarp jų buvo ir Prancūzijos karalius favoritė mar­kizė Pompadur), grafas iš Paryžiaus paslap­tingai dingo. Buvo kalbama, kad jis persikėlė į Goldštiniją, ten 1784 m. ir mirė.
Tačiau mirtis labai keista. Vienas grafo amžininkas teigė, jog „veikiau tai buvo mir­ties imitacija“. Jis apvažiavo visas Goldštinijos kapines, bet Sen Žermeno kapo ne­aptiko.
Toliau rutuliojęsi įvykiai iš pirmo žvilgsnio patvirtino, kad grafas nemirtingas. 1798 m. Sen Žermeną neva bu­vo sutikęs grafas Šetelė ir kalbėjo su juo.
Per prancūzų re­voliuciją grafą lyg ir atpažino viename iš kalėjimų. „Grafas Sen Žermenas, – rašyta, – puikiai jaučiasi.”
Po 30 metų grafienė Žaneis, kuri jaunystėje gerai pažinojo grafą, tvirtino sutikusi jį Vienos konferencijos užkulisiuose. Sen Žermenas ir per nago juodymą nebuvo pasikeitęs.
Kai kurie paslaptingų reiškinių tyrinėtojai netgi įsitikinę, kad grafas pasirodo pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose. Koks jo vaidmuo – taikdario ar kiršintojo – niekas nežino.
Štai ir paskutinįsyk viešumoje buvo, vienų šaltinių teigimu, 1939 m. gruodį, vis labiau įsisiautėjant II pasauliniam karui. Pagal kitus šaltinius grafą Sen Žermeną žmonės matę 1990-aisiais, griūvant sovietų imperijai. Tada visuomenei jis prisista­tė kaip žydas verslininkas.
Tiesa, nei vieni, nei kiti šaltiniai nepaaiškino, kaip buvo atpažintas grafas. Juk nei jo atvaizdo, nei nuotraukos niekas neturi.
Tai tokie vingiuoti takeliai, vedantys į amži­nybę. Bet ar verta keliauti jais, ponai?
P.S. Šitą klausimą uždaviau ne aš,o tame straipsnyje.Žinoma,jeigu norite galit atsakinėti,bet ne man jį atsakinėsit:))