Šiek tiek atsigavus Lietuvos ekonomikai, vėl prasidėjo statybų bumas. Tad nieko nuostabaus, kad paskutiniu metu labai daug ir garsiai kalbama apie pažangias statybų technologijas, krosnių ir kaminų specialistai dirba išsijuosę, o ekspertai patarinėja, kokie kamino įdėklai ir kaminai šiuo metu yra geriausi. Visgi, pasinėrę į naujoves dažnai pamirštame, kas yra sena.
Kaminkrėčiai – be galo senos ir garbingos profesijos atstovai, kurie savo darbo paslaptis perduoda iš kartos į kartą. Deja, šiandien kaminkrėčiai nykstanti profesija ir daugeliui jaunesnės kartos atstovų yra žinoma tik iš animacinių filmų apie linksmąjį kaminkrėtį.
Oficialiai pirmuoju kaminkrėčiu yra laikomas Gumdmundas Olsenas, kuris 1639 m. išvalė visus Danijos bei Norvegijos karaliaus Kristijono IV rūmų, įsikūrusių Kopenhagoje, kaminus. Kiek vėliau tą pačia Kopenhagą nuniokojo eilė gaisrų, todėl kaminkrėčių būtinybės klausimas tapo nebesvarstomu. 1778 m. Danijoje buvo įsteigtas pirmasis kaminkrėčių cechas ir kaminkrėčių mokykla. Ilgainiui ši specialybė užsitarnavo visuomenės pagarbą, o kaminkrėtys buvo visada laukiamas svečias. Tiesa, tokie mokslai kai kam gali pasirodyti juokingi, bet ir šiais laikais kaminkrėčių „studijos“ trunka apie keturis metus. Taigi, tai ne toks jau paprastas ir žinių nereikalaujantis darbas.
Kaminkrėčio profesija iki šiol yra apipinta galybe mitų bei prietarų. Buvo tikima, kad kaminkrėčiai, kurių darbas apsaugoti pastatus nuo gaisrų, neša laimę, o kad ji būtų dar didesnė, būtina paliesti kaminkrėčio sagą ir išsitepti ranką suodžiais. Galbūt dėl šio prietaro, kaminkrėtys yra visada įsivaizduojamas apsivilkęs uniformą su didelėmis ir blizgančiomis sagomis. O štai cilindras ir didelė kepurė – neatsiejama kaminkrėčio įvaizdžio dalis. Ties, šiuolaikiniai kaminkrėčiai atrodo kiek kitaip, tačiau jų darbas lygiai toks pat reikšmingas ir atsakingas.
Dar viena įdomi tradicija ir pasakojimais apipintas kaminkrėčio atributas – kiaulė. Taip, kiaulė! Prieš Naujuosius metus kaminkrėčių cecho darbuotojai vedžiodavo kiaules gatvėse ir žmonės už nedidelį mokestį galėjo išsirauti vieną kiaulės šerį ir sugalvoti norą. Tuo metu buvo tikima, kad noras išsipildys.
Tiesa, tikrai ne visos su kaminkrėčiais susijusios istorijos buvo linksmos ir nuotaikingos. Ši garbinga profesija, kaip ir daugelis kitų, turi ir juodų dėmių savo šimtmečius menančioje istorijoje. Senais laikais kaminkrėčiai iš skurdžių šeimų „išsinuomodavo“ 5-6 metų vaikus, juos rengdavo, maitindavo ir prižiūrėdavo, bet už tai vaikai turėdavo atidirbti. Jie valydavo sunkiai kamine prieinamas vietas, kurių pasiekti suaugęs vyras tiesiog negalėdavo. Tai buvo ypač pavojingas darbas, dažnai pasitaikydavo atvejų, kad vaikai užstrigdavo kamine ir uždusdavo arba užsimušdavo nukritę nuo stogo. Vėliau vaikų išnaudojimą uždraudė įstatymai.
Šiuo metu kaminkrėčių įranga neįtikėtinai ištobulėjo, deja, žmonių, kurie pasirinktų šią profesiją vis mažėja, nors paklausa yra išties didelė.
