Sveiki,
Kreipiuosi i tuos, kurie turi gyvenimiskos patirties, galbut noredama issilieti, o gal ir patarimu ieskodama.
Man 25m., esu ramaus budo, gal kiek drovi mergina. Sutikau pries dvejus metus savo meile, jis man buvo pirmas rimtas vaikinas, jaunesnis truputeli uz mane, bet man su juo buvo smagu…Pries kelis menesius apsigyvenom kartu. Ir kazkas atsitiko, prasidejo pykciai, skaudinimai vienas kito, asaros…Kol viena diena jis pasake, kad nori gyventi atskirai, vienas, bet draugystes nenori nutraukti. Man buvo smugis, nuo to laiko ramybes nerandu. Sventes sutikom atskirai, nes JIS taip norejo…Jo nematau jau antra savaite, jis pas tevus atostogauja. Jei paskambinu, pasikalbam, jei neskambinu – jis neskambina….Nezinau, kaip elgtis, jis dar neissikrauste, bet…savo noro nekeis. Negaliu su tuo susitaikyt, negaliu paprasciausiai suprasti to jo noro buti laisvam. Jei myli, kodel taip elgiasi?
37 komentarai
tiesiog mano nuomone
o galbut tiesiog jis dar tiek nesijaucia subrendes kad galetu gyvent kartu su savo meile.
Domas
Taip moterie, tu teisi. Man Prokuratoriaus ir Kristaus tragedijos suteike tokiu minciu.
Staff
Tai ir tu jam pirma neskambink ar pan.
Buna sirdy toks laikotarpis kai pats mylimiausias zmogus nusibosta. Bendravimas su juo tampa rutina (ypac kai tu su juo po vienu stogu). Palauk kokias pora savaiciu, abudu pailsekit. Po to viena prie kito traukte trauks. Jei ne.. Pzdc jusu meilei.
Moteris
Visiskai pritariu abc nuomonei. Pradeje,kartu gyventi du zmones, i nauja „seima” „atsinesa” ir savo seimos modeli, todel naturalu, kad kyla nesutarimai. Pasikalbekit ir pasistenkit kienas kita suprasti. kur prasideda dvieju zmoniu „kuryba”, ambicijoms vietos lieka labai nedaug. Sekmes! Domai, o as ta filma supratau siek tiek kitaip, gal delto, kad visas 10 seriju perziurejom intensyviai – per dvi dienas, o gal, kad ziuredama supratau tiek kiek galejau ar norejau suvokti:) As maciau, kaip zmones is savos tustybes, beatodairiskai siekia garbes ir turtu, del to gatavi parduoti net ir savo siela. Gal todel setonas jais taip sumaniai ir manipuliuoja. Uztai labai graziai pateikta Margaritos meiles istorija:)
valdas
jai jau taip nutiko tai kad ir kaip noredama arba nenoredama pripazinti to nebepakeisi…jai zmogus tajp elgiasi wadinasi tai nera tikra meile o tik jausmai labai ja primenantys arba laikinas susizawejimas….nesutampa manau jusu charakteriai..tu esi rami o jis manau ne ir jam tiesiognorejosi su tawim pazaisti o poto atsibodai ir jis tiesiog atitolo….o palikti nenori taj del daugelio priezasciu: bijo likti wienas, neisgywens ilgesni laika be sexo, kokia nors materialine nauda, tawes gaila ar pan…wnz tokiu santykiu puoseleti nepatarciau nes anksciau ar weliau jie suzlugs…kad ir kaip bebutu skaudu reiktu sawe itikinti tai pripazinti…”asmenine patirtis”
Gazele
Sveika, man 35 ir siandien isgyvenu ta pati jausma. Daviau zmogui viska; meile pastoge. maista. Pragyvenome 3 metus nors per ta laikotarpi jis begiojo N kartu. vis reikejo ramybes ir kazkokiu pamastymu. Dabar pagaliau ivyko luzis jis apsisprende ir pasirinko DIEVA. Isitrauke i Jehovos liudytoju gretas. Skaudu , nes 3 metus niekur nedirbo, nes motyvas negalys dirbti kolektyve, megsta vienatve
prie kurios pradejau derintis ir as. atsisakiau savo malonumu.
Dariau viska, kad itikciau, karts nuo karto isiliepsnodavo kivircas ir kaskart kraudavosi lagaminus. teigiamos savybes: neruke, negere, sportavo. Isvada: mylejo tik save, mokejo imti, bet duoti galejo tik makaronus ant ausu, kurie man labai lipo. Dabar jau siek tiek apsiploviau, skaudu bet isgyvensiu.
Domas
Jei draugas nori buti atskirai, tai galbut nera tikra draugyste. Netiesa, kad mylimas zmogus nusibosta. As rasiau ankstesnese temose apie savo mylima zmonele su kuria pragyvenau 17 m. ir minejau, kad ji man skirta visam gyvenimui, kad as mes, tikriausiai ejom kartu per visus praejusius (anksciau pragyventus) gyvenimus. Ji kartu su manimi sportavo, grudinosi, neruke, nevartojo svaigalu. Siandien as jau jos nebeturiu. Ji mire sia savaite nuo itin retos ligos. Man skaudu, kad man tik 40 – reikes dar ilgai laukti kol ateis mano eile. Gyvenam prieblandos zonoje, tenka ir teks iskesti dar daug ko gresmingo. Anksciau galvodavau, kad gyvenimas skirtas malonumui. Deja…
ji
uzuojauta tau domai,esu skaiciusi tavo daug komentaru
autore
Aciu uz nuomones.Domai, uzuojauta tau, laikykis. Kai zmonems tokios netektys, tada stabtelim ir pagalvojam, kad musu bedos visai nevertos jaudintis…
Teisingai abc pastebejai, maniskis augo vienas seimoj, todel ir yra egoistas ir jam sunku apsislifuoti, susigyventi su kito zmogaus reikmemis, nes pats rupinasi tik apie save. Beda ta, kad as per daug prisirisusi, negaliu gyvent, negaliu kvepuot be jo buvimo salia…pradejau gyventi ne savo , o jo gyvenima. Visada elgiuosi pagal ji elementariausiose situacijose, o po to, kai atsitokeju, pasidaro koktu ir gaila saves…Lyg buciau suskilusi i dvi asmenybes, kai „savojo as” belieka labai mazai…Nelinkiu niekam sito patirti.
abc
gyvenimas kartu – tai kompromisai, nuolaidos vienas kitam, atsizvelgimas i kito norus. be to nieko gero nebuna. ne kiekvienas zmogus ta gali daryt, ypac pirma karta 🙂 pvz. jei jis neturi broliu ir seseru, augo vienas seimoje, visas tevu demesys teko jam vienam… nori nenori tokie zmones buna labiau egoistines naturos. todel prisitaikyti prie kito zmogaus, toleruoti, atleisti – jam gali tekti mokytis ilgiau ir per karcia gyvenimiska patirti, kol igis tas reikalingas savybes gyvenimui su kitu. be to jis dar pakankamai jaunas, tokie greiciau atsitraukia, jei kas nepatinka. dabar jus gali isgelbeti tik atvirumas. susitike turite labai atvirai ir nuosirdziai pasikalbeti ta tema, gal kartu ir rasite problemos sprendimo buda.
vika
Duok jam laiko ,nespausk ir jo nekritikuok,buk supratinga,jis turi viska apsvarstyti,ir jai jo jausmai tikri tau ,atsitrauke.jis sugris pas tave.dauguma vaikinu iprate orie laisves ir dazniausiai pajute pirmus sunkumus jie pabega.Ir jai jis tave myli jis supras ,kad be taves negali gyventi,ir gris pas tave,o jai bus kitaip tai patikek tai ne tas vaikinas,jis nevertas taves ir anksciau ar veliau jis butu isejes.tad laikykis buk stipri
Domas
Mano žmonytė, charakteriu, buvo labai panaši į tave autore – jai pirmoje vietoje buvau aš. O, aš savo šeimoje augau be seserų, brolių ir charakterį turėjau gan egoistišką. Tačiau nežiūrint į tokį savo trūkumą, vistiek labiausiai už viską ją mylėjau. Dėl mano sunkaus charakterio ji man kartais sakydavo – tu vis nori būti teisus, o reikia stengtis buti pirma geram, o paskui teisiam. Nuo šiol, aš labai stengsiuos būti pirma geram, o paskui teisiam. Gyvenimas iš tikrųjų yra labai trumpas ir jį privalu nugyventi garbingai, o ne teisuoliškai. Teisumas yra labai pavojingas dalykas. Ar žiūrite filmą „Meistras ir Margarita”? Kartais teisumu kelias į pragarą grįstas.
mrlb
kartą, pamenu, labai rimtai įsimylėjau, kas pasibaigė vedybomis ir truko smagius penkerius metus, atskiestus didelėm dozėm meilės ir visapusiškos partnerystės džiaugsmų. kol vieną dieną pasibaigė. bet, norėjau prisiminti savo tikro (ir dabar tuo neabejoju) įsimylėjimo charakteringus bruožus:). buvo, maždaug, taip: kai kartą viename renginyje pamačiau savo būsimą (kaip vėlesni įvykiai parodė:) žmoną, labai ir iš karto pamiršau visas kitas mergiotes, iš karto panorėjau su ja gyventi, ją vesti, su ja susilaukti vaikų (naivuolis:) ir t.t. . žodžiu, nebuvo jokio noro „pagyventi kartu ir pažiūrėti ar iš to kas nors išeis”, „palaukti ir padraugauti kelis metus, o tada kurti šeimą”… . gal ir reikėjo ir palaukti, ir padraugauti, ir pragmatiškiau pažiūrėti. nors, meilė tuo ir žavi, kad neri visas į ją. geras tai laikas buvo (visiems labai rekomenduoju įsimylėti, nors ir trumpam. bet stipriai). gal mano partnerystės ir meilės samprata kokia nors nelabai moderni ir šiuolaikiška? bet, po velniais, mylėti yra smagu. sako, kad patinkantis partneris skleidžia tik jam būdingą ir tik kitam, juo suinteresuotam partneriui identifikuojamą kvapą (gal čia tik subtilūs žmonės geba tai (pa)jausti?).
o kas dabar nutinka, kada, lyg ir, randi (naują/kitą) merginą/moterį? nieko įdomaus – stebi, žiūri, kalbi, bet, kažkodėl panašūs jausmai neateina. kaip tada elgiuosi? mandagiai ją palieku (suprasdamas, kad elgiuosi negarbingai). visi ieškom. kartais pasiseka (rasti)
Domas
Mano ir ne tik mano gyvenimo patirtis, sako, kad kuo daugiau susižavėsi, kuo įsimylėsi, kuo daugiau pasinersi į tai, tuo didesnė galymybė visa tai prarasti. Kažkodėl taip sutvarkyta, kad mes neturime prie nieko be galvos prisirišti, nieko neabsoliutinti. Aišku, protui to neįsakysi, bet taip jau yra. Deja. Pažiūrėkit – mažajausmiai beveik jokių krizių neišgyvena, o kam iš viso ant visko dzin – tas gyvena ir žvengia. Jam gerai.
mrlb
oponuoju: geriau kartą mirt, bet prieš tai maksimaliai „ant jausmų” pramušus. nugyventi gyvenimą su kažkuo nepatyrus stiprių jausmų (kad ir įvairių – meilės, išsiskyrimų)? užslopinti savyje bet kokius jausmus? ha, ar tai tik nebus pats paprasčiausias gyvenimo scenarijaus varijantas? – tokiu atveju, kam gi čia daug ieškoti ir laukti – reikia griebti nors kiek „į akį kritusią” mergikę ir elgtis pagal vienintelę priimtiną taisyklė „šeima – tai viso labo verslas”. bus gražūs vaikučiai, nebloga žmonikė, šiek tiek apatiškas vyrius, bet bus išgelbėta tėvynės demografija ir nebus jokio pagrindo pvz. „kažkokiom šeimyninėm tragedijom”. bet kurioj vietoj, minėtu galimu scenarijaus atveju, pasislėpė jausmai?
girdėjau tokį terminą „bemeiliai žmonės”
Domas
Teisingai mrlb, gyvenimas tam ir skirtas, kad daug ko iškentėtume. Juk nuo kančių žmogus stiprėja, o ne nuo linksmybių ir nejautrumo. Nejautriam žmogui yra lengviau gyventi, tačiau ko jis gyvenime išmoksta? Manau, kad nedaug. Svarbu iš viso to padaryti teisingas išvadas – nepalūžti. Gyvenimas mus mušė ir muš (aš jau tai gerai patyriau ir dar patirsiu), tačiau svarbu atsitiesti ir išlikti žmogumi. Tai labai sunku, tačiau yra įmanoma. Kiekvienas gauname tokią gyvenimo naštą, kokią gebame panešti. Kažkas gerai pasakė:” Kas manęs neužmuša – daro mane stipresniu”. Aukso žodžiai.
brunetė
Domui. Perskaičiau, kas tau atsitiko… Laikykis, Domai. Juk žinai, kad likimas didžiausius išbandymus siunčia tiems, kurie yra stiprūs juos pakelti. Ar girdėjai šią Grenlandijos patarlę: „Kai esi nuėjęs taip toli, kad, rodos, daugiau nebeįstengsi žengti nė žingsnio, tesi tik pusiaukelėje to, ką iš tiesų pajėgi įveikti”?… Gal čia ir ne visai į temą, bet… Stiprybės tau.
mrlb
manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. štai, vienam kokia nors lokali-asmeninė nelaimė gali pasirodyti nebeįveikiama, kitam, kad ir buvusio mylimu žmogaus netektis sukels tik trumpadienį galvos skausmą. supranta, kad su kiekvienu praradimu atrandi patirtį. bet, kartais atrodo, kad praradimo dydis nėra proporcingas gautam „pažinimo džiaugsmui”.
p. Domui: kolega, kodėl jūs preziumuojate, kad „… patyriau ir dar patirsiu”? gyvenimas, mano galva, yra nerealiai trumpas, kad jį programuoti panašioms mintims.
vėl, iš patirties: tiek palikdamas, tiek paliekamas jaučiausi/jausdavausi itin blogai. tik paliekamas šūdiniau (atsiprašau už terminologiją).
meskit iš galvos negatyvias mintis. tuoj pavasaris:). kitą vertus, kelionės – geras priešnuodis nuo sielograužos
brunetė
mrlb: geras terminas – „bemeiliai žmonės”, nebuvau girdėjusi:). Mano supratimu, tai vargšai, tie, kuriems nepasisekė… O dėl negatyvių minčių – jas pakeisti pozityviomis visada reikia laiko…
Domas
„…kitam, kad ir buvusio mylimu žmogaus netektis sukels tik trumpadienį galvos skausmą” Trumpadienį galvos skausmą? Kaip viskas paprasta. Mrlb, mylimiausio žmogaus netektis nesukelia trumpadienio galvos skausmo. Jei ne sūnus, kuriuo reikia rūpintis – bučiau ieškojęs būdų kaip susitikti su savo mylimąja. Kadangi žinau, kad pagal krikščionybės ir pvz. ezoterišką mokymą savižudybė yra didelis nusikaltimas – gal būt būčiau važiavęs į kokią šalį, kur europiečiui būti itin pavojinga. Bet, turiu vaiką, kuriuo privalau rūpintis ir pilnai pastatyti jį ant kojų. Buvau išsireiškęs – „… patyriau ir dar patirsiu”. O, kad mrlb, žinotum kaip mes teigiamais nusiteikimais kovodavome su įvairiom problemom. Smulkmenose tokie tikėjimai turi poveikį. Buvom labai susižavėję J.Merfio „Tavo pasamonės galia”. Ligoninėje, sėdėdamas prie žmonelės lovos pabrėžtinai skaičiau kai kuriuos straipsnelius iš jos. Mano žmonytė buvo visiškai, ABSOLIUČIAI įsitikinus, kad tai tik laikini sunkumai, nes buvo tiek sportuota, sveikai maitintasi, grūdintasi. Ir ką? Deja, tokiose situacijose būk nusiteikęs teigiamai kiek nori. KIEK NORI. Bet, nuo likimo nepabėgsi. O, nusiteikti blogiausiam yra teisinga. Brunete, būtent ši Grenlandiška patarlė tinka dabartiniam mano vidiniam nusiteikimui. Visa tai tėra tik pusiaukelė. Domiuosi ezoterika ir kažkokioje knygoje perskaičiau maždaug tokią mintį, kad žmonės labai bijo mirties, tačiau iš tikrųjų reiktų bijoti gimti čia, nes TEN yra ramybė, šviesa ir meilė (aišku, jei ją užsitarnavai). O, Žemėje yra kitaip. Kaip – patys matom ir žinom. Įsijunkit TV žinias.
autore
Domai, skaiciau ir as ta knyga „Jusu pasamones galia”, bet deja, pagal knyga negalime savo gyvenimo reguliuoti ir nemanau, kad galima pasamones galia isgyti…Tai daro kazkas auksciau uz mus, kas mums nesuvokiama, gal tai likimas, o gal kazkas daugiau, ko mes negalime valdyti.
Taip, ir as bandziau nuteikti save teigiamomis mintimis…bandziau apgaubti saviski meile ir rupesciu. Bet jis vistiek bega. Jam nereikia meiles, nereikia seimos, jam reikia – laisves…Sianankt beveik nemiegojom abu. Paskutine savaite kartu. Susinervinusi pasakiau, kad jei iseis, tegul pamirsta mane, as nebusiu zaisliuku, ar bandomuoju trusiu ir jei jis lig siol abejoja del musu ateities, tai tegul eina sau kur nori. Zinau, galbut kvailai pasielgiau, tokius ultimatumus skelbdama, bet is skausmo nebezinau ka daryti ir ka kalbeti…Zinau, jam grauzia sazine, jam nera lengva, nes zino, kad mane skaudina. Bet as nebegaliu buti maloni ir supratinga, negaliu jam to atleisti ir gyventi lyg niekur nieko. Nes jis to nori:buti laisvas ir nepriklausomas, bet ir mane tureti kada panorejes…Negaliu as to pateisint, kad kada panorejes jis gali mane mesti ir vel sugrizti…Man tai nesuvokiama…
brunetė
Domai, man atrodo, kad ta patarlė yra apie neįsivaizduojamas žmogaus galimybes. Ne tik pasiekti, bet ir įveikti, atsitiesti po didžiulių negandų… Todėl ją ir pacitavau. Ir aš netikiu, kad laikas užgydo visas žaizdas, kaip dažnai yra sakoma. Jeigu žaizda didelė, tai geriausiu atveju lieka randas. Bet mes, žmonės, laikui bėgant kažkaip (gal savisaugos instinkto vedami) išmokstam prie tų žaizdų kiek įmanoma mažiau prisiliesti… O tu turi dėl ko gyventi, Domai, todėl ir atsitiesti privalai kuo greičiau, ir nusiteikti blogiausiam tiesiog neturi teisės.
mrlb
visos netektys laike pasimeta. kažkur tarp meilės, neapykantos, pykčio, noro ir gebėjimo atleisti, galiausiai, savo vertės suvokimo. niekada nemaniau, kad kažką panašaus pragyvensiu. kas, gi, tokiame praradimų etape gelbėjo? (dalinuosi savo nesena patirtimi) – gyvenimo meilė. tik tiek. ir savo vertės (!) suvokimas. nors, kolegos, skyrybos yra absoliutus š…das, net ir žiūrint iš (prarasto) laiko pozicijų. nepasiduokite poskyribiniam cinizmui (stebint laimingas poras:)
Domas
Autore, reikia pasilikti su tokiu žmogumi, kuris tave mylėtų ir džiaugsme ir skausme. Jei žmogus taip nori būti laisvas – suteik jam laisvę, t.y. paleisk jį. Tu jo vis tiek nesulaikysi. Jis tau neskirtas. Kai susitinka vienas kitam skirti, mylintys žmonės (giminingos dūšios) – būna kitaip – niekas niekuo nesinaudoja, o papildo vienas kitą. O dabar – jis tik naudojasi tavimi, nes tu jam labai patogi. Aš labai abejoju, kad jam graužia sąžinė ir kad jam dėl to nėra lengva. Mylintis žmogus kito taip nekankina, o teikia jam džiaugsmą, pilnatvę ir atsparą. Jis tau tokius dalykus teikia? Brunete, taip – ta patarlė apie milžiniškas žmogaus galimybes. Tačiau, nusiteikti blogam man yra priimtina todėl, kad taip aš dar labiau mobilizuoju savo jėgas. Prieš 9 dienas savo sūnui daviau 2 mobilius ir pasakiau, kad visuomet būtų su jais. Kadangi dirbu pamainomis – vakare išvažiavau į darbą ir sūnų palikau vieną namuose. Apie 17:00 skambinu į abu tel. niekas neatsako, po 30 min. niekas neatsako, dar po 20 min., dar po 15 min. – niekas neatsako, pradėjau skambinėt kas 5-10 min. į abu telefonus, tačiau niekas neatsakė. Pirma mintis – pasikorė (o ką man daugiau galvoti, jei po mamos laidotuvių praėjo 9 dienos, o jis vienas namuose?). Pašokau persirenginėti ir bėgti link išėjimo. Po kiek laiko sulėtėjau ir pagalvojau – jei pasikorė, tai ko aš taip bėgu, kuo jam padėsiu? Čia mano lemtis, mano karma. Kažkaip, keistai ramu pasidarė. Grėsmingai ramu. Paskambinau jo draugams ir suradau jį ramiai leidžiant laiką, pamiršus abu telefonus namie. Todėl manau, kad kartais reikia būti pasiruošusiems viskam, kad paskui atlaikyti tai, kas gali būti skirta papildomai. O skirta gali būti labai daug. Kai nusiteiki blogiausiam, tada dideles naštas galima pakelti. Būna daug baisiau, kai tragedijos įvyksta netikėtai, žaibu. Dar baisiau būna tada, kai staigi tragedija įvyksta palaimos akimirką. Tada, neretai išprotėjama (čia ne aš sugalvojau).
brunetė
Domai, net ir po šalčiausios žiemos ateina pavasaris, net ir po juodžiausios nakties išaušta rytas… Gal ir banaliai skamba, bet tai tiesa – nors ir nelauki, nors ir netiki…
Domas
Taip, brunete. Tai – tiesa.
mrlb
iš savu laiku skaitytos literatūros „… pagal emocinę išraišką, už skyrybas maksimalesnį įvertinimą turi tik partnerio mirtis…”. liūdna
Domas
Taip, mrlb, žinau šį dalyką. Pastebėjau, kad daug žmonių nesiorientuoja šiuose dalykuose – keistai, su šypsenėle uždavinėja klausimus. Manęs tai neskaudina, nes kai pvz.:susilaužai koją, nejauti kai uodas kanda. Į klausimą kaip jautiesi bandau atsakyti, kad suprastų – „jaučiuosi taip lyg kazino pralošęs visą užgyventą turtą, išmestas iš darbo ir plius dar sėdėčiau kalėjime. Jei taip iš tikrųjų būtų – būtų geriau, nes visiems esant gyviems galima dar daug ką atitaisyti.” Kai taip pasakau – atrodo, kad ir jiems pradeda dašilti.
mrlb
esu pastebėjęs, kad dalis žmonių, draugų, pažįstamų, nesąmoningai (taip galvoju) šalinasi, išgirdę apie nesėkmę, nelaimę ar panašų negatyvų įvykį. skaičiau, kad jie tai daro psichologinės savisaugos instinkto genami – „… jeigu jam/jai (kažkas) atsitiko, tai gali ir man/mums atsitikti…”. tokia suponacija jiems liepia nebebendrauti arba riboti bendravimą su (kažkokio) įvykio herojumi. su tuo susidūriau skyrybų metu. mirties atvejis – sudėtingiausias… . beje, po kurio laiko, bendravimai atsistato, gaila, kad su mažesne (nei buvo) proporcija. žmonės bijo mirties. tai natūralu. mandagumas, noras bendrauti, labai tikiuosi, kad ir noras padėti, užjausti, palaikyti žmones skatina kalbėti, klausti… . kiekvienas tai daro pagal savo įsivaizdavimą arba nuspėjamą situacijos modeliavimą. žinoma, nepamirškime, kad į kito kailį neįlįsi. o savisauga, neretai, eina drauge su cinizmu. net ir nedidelėmis dozėmis. reikia tik laiko.
Rasa
Autorei: man rodos, tavo draugui tai nėra taip rimta, kaip tau. Paleisk jį. Nieko gero čia neišeis. Jis tau tik nervus gadins. Suiimk, ir… Lengva nebus. Bet metas tau gyventi savo gyvenimą.
brunetė
Autorei: Ar žinai šį rytiečių posakį – „Meilė – kaip paukštis. Jeigu ką nors myli, paleisk. Tavo jis bus tuomet, jei sugrįš. O jeigu ne – tai niekada tau ir nepriklausė…”? Nors paleisti yra labai sunku, bet kartais tai būtina, kad sugrįžtų… Ir didelę klaidą darai, gyvendama ne savo, o jo gyvenimą. Nori, kad jis būtų laimingas? Bet laimingas žmogus yra ne tik imdamas, bet ir duodamas. O tu tiesiog atimi iš jo šią galimybę…
autore
Labai labai sunku paleisti…zinau, kad as jo nesulaikysiu…Bet nera gyvenimo man vienai…Dienas stumiu depresuodama, atsisakau draugu ir artimuju, nzn, gal as ligone jau ?
Juozas
Anonymous Pirmadienis, sausio 23 @ 21:31:47, tu su kuo cia kalbi? Su savimi? Ar ne i ta tema pataikei? Cia tema ne apie automobilius. Tema apie auto – http://diskusijos.man.lt/tema-7.html
mrlb
natūrali reakcija į išsiskyrimą. šiek tiek jautriau veikia, jeigu niekada negyvenai viena. man reikėjo poros metų, kad vėl viskas rastųsi į savo vietas. mano kolegai – užteko pusmečio. bet ir vienu, ir kitu atveju, buvo praeitos visos išsiskyrimo fazės. tik vieni tai padaro greičiau, kiti kažkur stringa.
banalu, bet skyrybinių depresijų metu labai daug dirbau. likusį laiką leidau kinoteatre, žiūrėdamas, beveik, viską iš eilės:). veikė teigiamai:)).
skaitau, kad nesi ligonė.
beje, dalis draugų kažkur dingo. bet atsirado naujų. yra pusiausvyra:).
nedepresuok. esi jauna, kad nebematytum pozityvių perspektyvų. laikykis
Domas
Žinau viena, kai miršta brangus žmogus, reikia leisti sau gedėti, verkti – būti tokiai, kokiai norisi būti. Tikriausiai panašiai turi būti ir patyrus išsiskyrimą. Nori sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką, ar tiksliau nieko priešais save nematyti – daryk tai. Leisk sau tą dalyką pergyventi. Yra negerai, kai tokie dalykai užgožiami kažkokia pastovia veikla, norint tai išstumti. Į darbą eiti būtina, tačiau labai nepatartina visiškai šiuos jausmus užgožti. Užgožti jausmai niekur nedingsta, jie neištirpsta, o nueina gylyn į pasamonę, kur padaro žymiai daugiau žalos, po to vistiek išnyra į paviršių ir jau ilgam. Labai rekomenduočiau tau nueiti pas psichologą. Po savo žmonelės ir mano sūnaus mamos netekties, aš savo sūnų nuvedžiau pas psichologę. Ji išsakė šiuos teiginius ir padėjo ne tik mano sūnui, bet ir man pačiam. Ji man padėjo gedėti. Beje, ji pati neteko sūnaus. Kai jam sukako 20 m., tėvai jam padovanojo mašiną, kuria jis tą pačią dieną užsimušė. Jūs galit pagalvot, kokį pragarą iškentėjo tėvai.
Juozas
Admine, pasalink ABi mano zinutes, nes problema pasalinta
Domas
Preajo 3 men. po zmonutes netekties, o pasidare psichologiskai dar sunkiau. Nebezinau ka daryti