Juodoji nigerijos magija;]

Zigmundas Freudas sakė, kad didesnę žmogaus elgsenos dalį galima apibrėžti išsiaiškinus jo paslėptą pirmapradę baimę, kad gali prarasti genitalijas. Sujudimas Nigerijoje gali tik patvirtinti tai.

Prieš kelis metus Afrikoje, daugiausia Nigerijoje, kilo panika, kad dingsta vyrų pasididžiavimai, kuriuos, atseit, pasinaudoję džu-džu (ar gri-gri) pavagia per drabužius. Vienas 18-metis sakėsi, paspaudęs ranką tam, kurį laikė draugu, pajuto „tarsi elektra perbėgtų per kūną, o jo didžiausias džiaugsmas sulindo į pilvą”.

Vyrai kelnių kišenėse laikė suspaudę savo brangenybę ir vengdavo paduoti ranką nepažįstamam, nepakliūti į grūstį ir pan. Kai kuriuos įtariamuosius net nulinčiuodavo (taip pat ir Kamerūne, kaip rašyta 1996 m. „Cameroon Post”). „Lunch” rašė: „Trys sudeginti įsiutusios minios, nes negalėjo grąžinti lyties organų aukoms”. Panika 1997 m. truko pusę metų. Apie 20 vyrų buvo apkaltinta burtininkavimu. Įpykusi minia juos apmėtė akmenimis, sumušė ir net sudegino.

Ir nors buvo pravesta „aiškinamoji kompanija”, panašūs pranešimai vis dar pasirodo spaudoje. 2002 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienį, Abudža mieste moteris priėjo prie suya pardavėjo vyriškio, vadinamo Sani Maibalangu, Pasirodžius per brangu, moteris iš ten pasišalino, gundančiai palietusi jo kulkšnį. Vyras sakosi pajutęs silpnumą ir tarsi „ant galvos būtų išpiltas šalto vandens kibiras”. Jis sukėlė triukšmą pajutęs, kad dingo jo genitalijos. Praeiviai ir pirkėjai pagavo moterį ir sumušė iki sąmonės netekimo. 30 min. prireikė, kad įtikintų nuogai išrengtą moterį „grąžinti” vyriškio jo penį. Ji sakėsi, kad jos „vadovas siuntė ją, kad gautų penį tam tikram dalykui, kurį jis ruošia”. Vyriškis dėkojo Alachui, kad jį susigrąžino (pagal „Daily Trust”, 2002 m. rugpjūčio 6 d.).

Tačiau gydytojams ištyrus besiskundžiančias „aukas”, pasirodydavo, kad viskas yra savo vietoje. Tad iš kur kyla tokie tvirtinimai? Be juokų, mediciniškai patvirtintas psichinis „lytinių organų snekčerizmas” būdingas Tolimiesiems rytams. Malaizijoje tai vadinama „koro” („vėžlio galva”), o Kinijoje „šuk yang” („penio susitraukimas”). Tai įsivaizdavimas, kad „dešrelė” sulenda į kūną ir jos nesimato. Šį sindromą gali sukelti vyro reprodukcinės galios sureikšminimas visuomenėje, o paskatinti kaltės jausmas dėl masturbacijos ar neištikimybės bei impotencijos baimė. 1968 m. Singapūre šis psichinis sindromas pasiekė epidemijos kygį. Vyrai įtvirtindavo savo pasididžiavimus viela ar segtukais, prie jo kabino sunkius daiktus ar prašydavo jį palaikyti giminaičių, kad tasai nesulįstų.

Džu-džu afrikiečiams reiškia antgamtines galias. Kartais galima perskaityti antraštes: „Pas suimtą burtininką rado džiovintą žmogaus galvą”, „areštavo galvų medžiotoją” ir pan. Mat džiovintos galvos reikalingos netikriems pinigams gaminti. Pavyzdžiui, tėvas nužudė savo 11 m. sūnų, nes planavo jo kūno dalis panaudoti kaip „muti” (komponentus burtams gaminti).

Vieno Lagoso rajono valdžia ir gubernatorius ketino samdyti džu-džu burtininką, kad permaldautų vandens deivę bei ugnies ir metalo dievą. Mat ant Nigerijos prezidento Ibrahimo Babagidos pastatyto tilto labai pagausėjo avarijų. Buvo skirta net ir vieta apeigoms. Tačiau pasipriešino Lagoso valdovas, „oba” Adeininka Ojekanas. Atseit nuo 1560 m. rūmų žyniai stebi dievų, įskaitant Eleghero (Šėtono analogo), nuotaikas. Meldžiamasi ir aukojama kas devintą dieną. Tad nerimauti nereikia, ir dievai palankiai nusiteikę.

Vargingiausiose Pietų Afrikos šiaurinėse srityse tikima, kad asmuo per atstumą gali paveikti kitus, pvz., užmigdyti vairuotoją ir taip sukelti avariją ar priversti persileisti nėščiąją, pavogti vyrų lytinius organus ar moterų krūtis. Sierra Leonėje ir Liberijoje burtininkai laikomi atsakingi už ket kokią mirtį. Akansai iš Ghana ir Dramblio kaulo kranto tiki, kad burtininkai gali pasiversti gyvūnais ir žibėti kaip jonvabaliai. Beje, akansai vieninteliai raganavimą taiko geriems dalykams, t.y. „nzima-bayi” (burtai turtams gauti). Nigerijos igbosai tiki, kad jie gali skristi kaip ugnies kamuoliai ar nakties paukščiai, o yoruba mano, kad jie susiję su rėkaujančiais paukščiais, skraidančiais prieblandoje, ir siurbia aukų kraują tol, kol šios miršta,

Tarp gyventojų egzistuoja įsitikinimas, kad burtininkus reikia bausti mirtimi. Raganų medžioklė Pietų Afrikoje tapo „nacionaline nelaime”. Ji glaudžiai susijusi ne tik su vyraujančiais prietarais, bet ir sociologine-ekonomine padėtimi, gamtos katastrofomis. Nuo 1990 m. per dešimtmetį Pietų Afrikoje užregistruota per 2000 žiaurumo pasireiškimų kaltinant burtininkavimu – tame tarpe virš 570 nužudymų. 1996 m. Anglijos „The Observer” pabrėžė, kad tikslus incidentų skaičius nežinomas, tačiau turi tendenciją daugėti. Šiaurinėje provincijoje įsteigta net 10 kaimų, kuriuose apgyvendinami asmenys kaltinti raganavimu, kad jie būtų apsaugoti nuo keršto.

Štai charakteringas atvejis. 62 m. amžiaus Esther Rasesemola 1990-ais buvo apkaltinta raganavimu, kai į kaimą trenkė žaibas:
„Žmonių grupelė apsilankė pas Inkanga [kaimo gydytoją-žiniuonį], kad išsiaiškintų, kas kaltas dėl to. Jiems grįžus mano svainis pasakė kaimui, kad aš esu kaltas. Jis buvo iš manęs pasiskolinęs pinigų ir, manau, jis taip padarė, nes nenorėjo jų gražinti. Kaimo gyventojai patikėjo, kad esu raganius. Jie atėjo naktį prie namo ir jį padegė. Jie pasiėmė visus mano daiktus. Tada įmetė į sunkvežimį ir, nuvežę į nuošalią vietą, išmetė kartu su vyru ir 3 vaikais prisakę niekada negrįžti į kaimą, nes užmuš. Vyras mirė po dviejų metų nuo išvijimo. Vaikai išsiskirstė ir dabar nieko neturiu. Aš netikiu raganavimu. Tai tik prietarai” (iš Alexander)

42 m. Violet Dangale dabar gyvena Tšilamba, viename iš kaimų „raganoms’. Ji giminaičių ir kaimynų buvo išvaryta iš namų apkaltinus, kad krauna turtus naudodama zombius („gyvuosius lavonus”).. Pagrindinis kaltintojas buvo dėdė, iš pradžių apkaltinęs jos tėvą, o tada ir ją sakydamas, kad lobsta iš raganavimo. Kaltinimams stiprėjant, Dangale šeima paliko namus. „Nieko nežinau apie raganavimą ir netikiu zombiais. Nuo gimimo niekad nemačiau zombio”, sako Violet (iš Lewthwaite).

Abiem toms moterims pasisekė geriau, nei 65 m. amžiaus Linah Seabi, sorghum aludarei, kaltinamai nunuodijus senyvą moterį. Virš 200 kaimo gyventojų užpuolė jos namus 1991 m. gegužės mėn., sumušė ją ir sudegino šiauduose nuo jos namo stogo (iš Shapiro). 1998 m. gruodį Wydhoek kaime buvo sudeginta 75 m. amžiaus Francina Sebatsana ir 55 m. amžiaus Desia Mamafa (pagal Lewthwaite).

Pagal Nigerijos įstatymus, raganavimas baudžiamas 6 mėn. įkalinimu. Sierra Leonėje moteris buvo apkaltinta, kad skrido į JAV žemės riešuto kevale nužudyti savo giminaičio. Benino respublikos ir Togo yvesai mano, kad raganavimo galia apsigyvena moteryse ir šios klajoja naktimis į priešingą pusę atsuktomis pėdomis ir ugnimi jų akyse bei burnoje.

Šie pavyzdžiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos yra vyresnio amžiaus moterys. Vyrai iš namų išeina po pietų ir juose lieka tik moterys, kurios, kaip tikima, ir ruošia nuodų gėrimus. Vyresnės moterys įtariamos pirmiausia todėl, kad jos yra gyvos. Mąstoma maždaug taip „Ko ji nemiršta? Tikriausiai yra ragana…” (pagal Shapiro).

Tačiau apie 30% apkaltintųjų yra vyrai, kas pasireiškia vyrų buvimu kaip nangas, t.y. žiniuoniais-gydytojais. Vienas nukentėjusiųjų buvo Credo Mutwa, kurį kraujajantį ant žemės išgelbėjo tik kitas prietaras, kai vienas jaunuolių sušuko: „Šis vaiduoklis medžios jus!” (iš La Gardia)