Renginio tipas: Parodos atidarymas
Renginio data: Ketvirtadienis, 2017 m. rugpjūčio 17 d.
Renginio pradžia: 18:00
Renginio pabaiga: Šeštadienis, 2017 m. rugsėjo 9 d.
Renginio vieta: Pamėnkalnio galerija, Pamėnkalnio g. 1, Vilnius
Ši paroda remiasi Villem Flusser, Maurice Merleau-Ponty ir Jacques Lacan fenomenologija, pamatinėmis ir prasminėmis atspindžio mene funkcijomis. Instaliacijos, atitinkančios fenomenologijos principus, egzistuoja ne kaip fiziniai objektai, bet labiau kaip grynos sensorinės žmogaus suvokimo reakcijos.
Meno kūrinio prasmė glaudžiai siejasi su kūrėjo pasąmoninių turinių ir kolektyvinės atminties raiška. Vizualų kūrinį įvardijame ekranu – terpe, kurioje pateikiamas turinys. Atminties turiniai gali būti transliuojami tik išoriškai juos fiksuojant – verbalizuojant, užrašant, medijuojant, perteikiant įvairiomis meno formomis ir pan. Kitaip tariant, išorėje juos atspindime, reflektuojame. Kasdienis atspindžio matymas yra įprastas reiškinys, o savo paties atvaizdo reprezentacija meno kūrinyje įgauna estetinio patyrimo pamatą ir kvestionuoja „aš-kitas-aš“, „aš-ne-aš“ sampratą. Šios parodos kūriniai konceptualizuojami pasitelkiant tam tikrus reflektuojančius paviršius ir šviesą: taip sukuriami vizualūs atminties transliavimo ekranai, kuriuose (ne)tiesiogiai dalyvauja ir žiūrovas. Pasąmoniniai kūrėjo ir suvokėjo procesai tampa kūrybiniu katalizatoriumi, o atmintis veikia kaip talpykla, kurioje glūdintys ir nuolat besikeičiantys turiniai formuoja meno kūrinio suvokimą.
Apie atspindį mene galima kalbėti ne tik kaip apie fizinį reiškinį, tiesiogiai naudojamą kūriniuose, bet ir apie pačią ekraninio atspindėjimo, atvaizdo (ne)fiksavimo, efemeriškumo ir atspindžio atminties laikinumo idėją. Atspindys turėtų būti suvokiamas kaip kraštutinė mimezės forma, esanti už veiksmo reprezentacijos ribų, sutirštinanti suvokiamą tikrovę ir sustiprinama per laiko dimensiją.
Fenomenologiniu metodu analizuojant kūrinį atspindys tampa mentalinio pobūdžio meno priemone ir medija – taip atsiranda (ne)fiksuojanti laikmena. Tai simptomas, reiškiantis simbolinį laiko ir energijos sustabdymą ekrane. Tai ne vien vizualiai, bet ir mentaliai egzistuojantis atspindys, kuris negali būti reprodukuotas, kuris kiekvieną kartą vis kitoks ir efemeriškas: taip veikia ir kiekvieno suvokėjo individuali patirtis. (Ne)fiksuojanti laikmena visuomet tampriai susijusi su laiko sąvoka ir laikiškumo per meno kūrinį patyrimu. Ši koncepcija negalima be šviesos fenomeno sampratos, todėl meno kūriniai iš esmės veikia kaip atvaizdai-atspindžiai. Kūriniuose atsiranda netiesioginis (nerodantis paties autoriaus) autoportretas, kuris lieka ekrane net tada, kai vizualiai tai neatsispindi. Anot Flusserio, „atvaizdai yra tarpininkai tarp pasaulio ir žmogaus. pasaulis nėra jam (žmogui – aut. past.) tiesiogiai prieinamas – atvaizdai pasaulį turi žmogui pateikti. Tačiau vos tik taip įvyksta, jie iškart tarsi atsistoja tarp pasaulio ir žmogaus. Atvaizdai turi būti žemėlapiais, o tampa širmomis: užuot pristatę pasaulį, jį iškreipia, kol galiausiai žmogus pradeda gyventi jo sukurtų atvaizdų funkcijomis“[2].
Šiandieninėje ekraninėje visuomenėje, kurioje dominuoja atvaizdas, laiko ir erdvės sąvokos tampa pernelyg reliatyvios. Lokacija nebėra konkreti horizonto riba, o veikiau tinklinė terpė įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis. Atspindys egzistuoja ties riba, jungiančia ekrano paviršių ir tai, kas yra už matomo. Kadangi negalime pažvelgti anapus atspindžio / regimybės, ta numanoma plotmė virsta mistifikuota atminties ir įsivaizdavimo erdve – imaginariumu[3], kurią savo kūriniais autoriai mėgina priartinti prie žiūrovo.
…
Parodos dalyviai:
Julija Pociūtė
Dainius Trumpis
Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas
Neringa Vasiliauskaitė
Juozapas Kalnius
Povilas Ramanauskas
Parodos atidarymas – 2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienį, 18 val.,
pristatymo / uždarymo renginys – 2017 rugsėjo 8 d., penktadienį, 18 val.
Parodos kuratorė: Evelina Januškaitė-Krupavičė, tel. nr. +370 687 83715, el.paštas: evejanu@gmail.com, evelina@ldsajunga.lt.
[1] Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano: Slavojaus Žižeko darbų rinktinė, sudarymas, vertimas ir įvadinis straipsnis Audronės Žukauskaitės, Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 251.
[2] Villem Flusser, Fotografijos filosofijos link, Išmintis: Vilnius, 2015, Iš vokiečių kalbos vertė I. D. Klimkaitė; Kęstutis Kirtiklis, „Kai vizualinis posūkis suka atgal: V. Flusserio medijų istoriosofija“, in: Filosofija. Sociologija, 2010, T.21. Nr. 1, p. 20-28, Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2010.
[3] Imaginarium – žodžio image ir imagine samplaika. –arium apeliuoja į erdvę, kurioje tarpsta vaizdas ir vaizduotė. Vaizdas tarsi realus, o vaizduotė – jau kitos dimensijos realybė.
Pranešimą paskelbė : Evelina Januškaitė, Lietuvos dailininkų sąjunga
