Ieškome vampyrų…

Apie psicologinį vampyrizmą esame nekartą girdėję, nes tai gana paplitęs reiškinys. Kur kas sunkiau susitaikyti su mintimi, kad ir mūsų laikasi pasitaiko „tikrų vampyrų“ – žmonių retkarčiais pasmaguriaujančių krauju. Taip. Jų esama. Tik šiuolaikiniai vampyrai dar skirstomi į sangus, arba siurbiančius kraują, ir psi – siurbiančius gryną energiją iš žmogų gaubiančios auros.

„Esu vampyras”, – sako 24 metų Sinas, studijavęs filosofiją. Jo veidas išblyškęs, kone moteriškas, apgaubtas juodų, iki pečių krintančių plaukų. Daugelis vyrų ir moterų jį laiko gražiu. Sinas pasiraitoja juodų marškinių rankovę ir parodo kelių centimetrų įpjovų žymes, iš kurių kažkas siurbė jo kraują. Tas kažkas taip pat turi panašius įpjovimus, iš kurių Sinas siurbė jo kraują.

Sinas

Jis sako, kad visada buvo jautresnis už bendraamžius, greitai pajusdavo svetimas nuotaikas. Jis rado internete puslapius, kuriuose buvo aprašomas emocinio vampyrizmo reiškinys. Jis sutiko kitą psi, kuris jį ir „pažadino”. Nenori jo prisiminti, nes jiedu išsiskyrė piktuoju.
Jau dvejus metus jis siurbia kraują: „Tai labai malonus jausmas. Pirma pajunti kažką šiltą ir lipnų. Šiluma užlieja krūtinę, norisi miego, jautiesi atsipa1aidavęs”.

Pabudimas

1997 metai. JAV kažkoks „Sangvinarijus” sukuria pirmąjį interneto puslapį tikriesiems vampyrams. Kitų panašių puslapių nereikėjo ilgai laukti, jie ėmė rastis kaip grybai po lietaus. Nuotraukos iš sąskrydžių, informacija, kaip elgtis apėmus kraujo alkiui. Radika1esniesiems pateikiami adresai stomatologų, kurie implantuoja ilgesnius iltinius dantis. Vampyrų bendrijos siekia po pasaulį išsibarsčiusių bendruomenių integracijos. Jie skiriasi požiūriu į vampyrizmą – pradedant mitais pagrįstu vampyro įvaizdžiu, kurį pažįstame iš filmų ir literatūros, ir baigiant beveik mokslo bandymais paaiškinti „tikrųjų vampyrų'” išskirtinumą, remiantis šiuolaikine psichologija ir filosofija.

Bučinys

Vaikinukas padeda pei1iuką ir švelniai nu1aižo raudonas lašas nuo išblyškusios odos. Priglaudžia lūpas prie žaizdelės ir pradeda siurbti. Mergina palenkia galvą, paskui sako, kad jai tai suteikė malonumą. Rytoj toje vietoje bus nedidelė mė1ynė kaip po aistringo bučinio. Būtent taip vampyrai vadina kraujo siurbimo aktą – bučiniu.
Po 10 minučių vaikinas atsitraukia, žaizdelę dezinfekuoja spiritu. Jo akys primerktos, galva apsunkusi, svyra ant šono. Jis vardu Rajenas.

Rajenas

Jis Sino „sūnus”, nes Sinas jį pažadino. 18-metis mokosi garsiame licėjuje. Tamsūs ilgi plaukai, o dėl savo lieknos figūros atrodo kiek vyresnis. Jį išduoda tik kone vaikiškas veidas. Ant kaklo senoviškas pakabutis.
Jis pasakoja, kad jau nuo vaikystės geba manipuliuoti savo astraliniu kūnu. Rajenas tai vadina „žaidimu šiluma” – kai jam sušaldavo rankos, „tokiais judesiais prie galvos” išsikviesdavo energiją iš kitos kūno dalies ir ji atplūsdavo į konkrečią vietą. Brendimo metu ieškojo savo vietos tarp hipių, paskui prisidėjo prie sunkiojo metalo gerbėjų. Kaip ir dauguma šio muzikos žanro mėgėjų atrado gotiką – niūrią muziką, pagrįstą dekadenline poezija. Jos gerbėjai rengiasi juodai, pabrėždami „tamsiąją savo prigimties pusę”, dažnai savo išvaizda mėgdžioja vampyrus – kurie yra pasmerkti amžinoms kančioms.

Dalytis krauju

Vampyrai nežudo ir nekandžioja žmonių. Jie turi savų donorų – draugų ar mylimąjų.
25 metų Ana yra sangė. Ji gyvena mažame miestelyje, kuriame sunku rasti tinkamą donorą. Ji kartą sumokėjo už kraują vaikinukui, su kuriuo susipažino vakarėlyje. Jis paklaiko, kai mergina jam prapjovė rankos odą ir ėmė siurbti kraują. Daugiau ji jo nebematė.
„Sumokėjau kaip už vakarienę”, – juokauja Ana. Ji aiškina, kad dalytis krauju – tai labai intymus aktas, su niekuo kitu nepalyginamas artumo kitam žmogui jausmas.
„Pirmą kartą vos neatsidūriau lovoje su žmogumi, kuris man leido atsigerti jo kraujo. Tai labai lengva supainioti su erotiniu išgyvenimu, kuris sangams menkai pažįstamas”, – sako ji.

Alkis

Vampyrai teigia, kad ilgai negavę kraujo jaučia alkį. Rajenas pasakoja, kaip priverstinės abstinencijos metu žiūrėjo filmą apie vampyrus. Jis pradėjo drebėti, visa esybe troško nors lašelio kraujo. Po keleto dienų gavo, ko taip troško. Nuo pat pirmo gurkšnio jį užplūdo palaima.
Kasdienis vampyrų gyvenimas toks pat kaip visų – darbas, mokykla. Juos kartais gali išduoti tik vienas atpažinimo ženklas – sidabriniai papuošalai, kurių raštas pažįstamas tik žinantiesiems, ir skalpe1is rankinėje ar portfelyje. Jie stengiasi neatkreipti į save dėmesio, nes jeigu kas sužinotų apie jų veiklą, padariniai galėtų būti jiems pragaištingi.
Sinas išsklaido mitus. Vampyrai nebijo saulės, nors jų oda iš tiesų labai jautri jai. Jie nėra nemirtingi, tačiau kai kurie tiki didesniu atsparumu ligoms. Ir dažniausiai mėgsta česnaką. Paprasto mirtingojo virtimas vampyru neįmanomas. Tokiam reikia gimti. „Jaučiu, kas yra vampyras ir kas – ne”, – sako Sinas.

Kaip kraujinė dešra

Į skrandį patekęs baltymas žmogaus kraujo pavidalu neturi jokio fiziologinio poveikio, kuris skirtųsi nuo pojūčio suvalgius kraujinės dešros. Pasak mokslininkų, būdinga vampyrų išvaizda ir elgesys: odos blyškumas, šviesos vengimas, nemiga, haliucinacijos ir paranoja – tai klinikinis negydomos porfirijos vaizdas.
Dauguma vampyrų tiriasi, ar neserga porfirija. Teigia, kad atsakymai yra neigiami.

Įsijausti į emocijas

Pasak kai kurių psichologų, vampyrų sugebėjimai-tai nieko neįprasto. Gebejimas pajusti šilumą tam tikrose kūno vietose – tai normali organizmo reakcija. Psichikos ryšys su organizmu labai stiprus, ir tuo įsitikinę gydytojai, taikantys placebo metodą gydant kai kuriuos susirgimus.
Nerimą kelia „abstinencijos reiškiniai”, kai jaučiamas kraujo alkis. Tai reiškia, jog jaunuolis ne tik neįprastai interpretuoja savo emocinius nega1avimus, bet ir gana stipriai yra pažadinęs kitus dirbtinius poreikius, perėmęs vampyrų ideologiją.

Blogis

17-metis Rodas Ferelas 1998 metais buvo nuteistas myriop elektros kėdėje už žiaurų dviejų sutuoktinių nužudymą. Ferelas kurį laiką internete prisistatydavo 500 metų senumo vampyru Vesagu. Jis subūrė grupę paauglių, kurie kaip ir jis siurbė kraują ir žalojo save.

Sąmokslas

Sinas susipažįsta per internetą su žmogumi, kuris teigia, jog jie yra susitikę ir ankstesniuose gyvenimuose, prieš keletą amžių, Jis ima tiketi savo „rases” amžinumu.

Po dviejų menesių paslaptingasis vampyras atsiskleidžia, pasirodo, kad tai du žmones, nusprendę pasišaipyti iš Sino. Sinas ima įtarti sąmokslą. Jis teigia, kad kažkas iš atstumo bando atakuoti jo astralinį kūną. Šio sąmokslo dalyviu gali būti kiekvienas, taip pat bendruomenes nariai.

Emocinės skylės

Pasak psichologų, domėjimasis paranormaliais reiškiniais gali būti susijęs su asmeninio gyvenimo nesėkmėmis. Daug lengviau sekasi magijos pasaulyje, virtualioje erdvėje nei realybėje.
Tokie žmonės psichologų žargonu vadinami „emocinėmis skylėmis”. Jiems nuolat reikia jų vertės patvirtinimo ir atsidavimo tų žmonių, kurie yra pademonstravę jiems ne vien paprastą simpatiją. Donoras taip pat jaučiasi vampyro vertinamas kaip išskirtinis asmuo. Taip susikuria bendruomenė, pagrįsta abipusiu emocinių poreikių tenkinimu.

Už visuomenės ribų

Sociologų nuomone, studentai, kurie meditaciniais metodais sistemingai stengiasi patirti įvairias sąmonės būsenas, ne atsiriboja nuo visuomenės, o greičiau jau seniai egzistuoja už jos ribų. Greičiausiai daugumai „vampyrų” kontaktas su Visuomene tai tik epizodas tolesniuose emocinės paramos ir tapatybės ieškojimuose. Ekscentriškos subku1tūros aplinka greičiau stabdo nei pagreitina šį procesą.

Epilogas

Ana nutraukė ryšius su visa grupe. Sinas nusišalino nuo bendruomenės, nusikirpo plaukus. Kelis mėnesius neiškėle kojos iš buto bijodamas… vampyrų gaudytojų. Rajenas visiškai pakeitė išvaizdą. Dabar tai dailus, stilingai apsirengęs jaunuolis. Labai retai geria kraują.
Dėl vidinių nesutarimų ši grupė pamažu irsta. Tačiau vampyrizmo populiarumas nemažėja, greičiau priešingai. JAV vampyrai turi savus niūrius k1ubus, savas bažnyčias. Kas kelias dienas vis kas nors naujas internete prašosi pažadinamas…

Parengta pagal užsienio spaudą.