Likau be vyro prieš keturis metus, vienai buvo blogai, truko bendravimo, jaučiausi niekam nereikalinga (neskaitant vaikų žinoma), o ir sekso labai trūko… Prieš du metus, kažkieno paskatinta idejau anketa „noriu susipažinti”. Jau pora metu skelbiuosi tose pažintyse. Man 39 metai, gyvenu ne didmiestyje, bet netoli. Kiek daug gavau laiškų, nuo visokio amžiaus vyrų. Daugiausia vedę, ieško meilužių, būtinai su erotinėm fantazijom, būtinai seksualių. Internetinės pažintys taip ir likdavo virtualiomis dėl daugelio priežasčių. Didelę dalį sudarė per didelis atstumas. Kiti man atrodė per daug vulgarūs. Didelė dalis buvo jaunuolių, kurie norėjo mano patirties. Daug susirašinėjimų paprasčiausiai atsibosdavo, dėl vyrų neryžtingumo atvykti. Normaliai moteriai sutikti normalų vyriškį ir kad sutaptų simpatija, šansų…

Nors neturėčiau skųstis gal tai net ne skundas o prašymas patarti.Esu pakankamai išvaizdus pakankamai apsirūpinęs nors irgi ne tai esu labai apsirūpinęs materialiai vyriškis.Bet va trūksta to jausmo kurio reikia visiems.Taip tas jausmas tikriausiai Meilė.Bet kažkada mylėjau bet tai jau praeitis.O dabar esu vienišas kaip vilkas nėra Jos.Nenoriu būti su bet kuo.Vyriškus instinktus taip gali patenkinti tam yra tos moterys, bet va su siela ką daryti?Kur rasti tokią kad būčiau reikalingas tik aš o ne aš su viskuo ką turiu.Kuri galėtų mylėti mane tokį koks esu o ne kas esu?O gal tai jau beviltiška?Nejaugi kaip tau virš 40 jau būna per vėlu?

Man virs 40, bet pradejo detis keisti dalykai…Visai nejaudina vyresni uz mane vyrai. Butu viskas gal ir ne keista, bet anksciau visai net nesidairydavau i jaunesnius…Gal cia jau senejimo zenklas ir verta susimastyti, kad neprisidaryt sau gedos ar kokiu problemu…Na, i vaikus nesidairau, bet 10 m jaunesnis, pats tas. Kas cia per dalykai? Gal koks psichologas atsisauks…

Pries pora metu susipazinau su nuostabiu vyra. Pradejome susitikineti. Kartu (kaip pora) buvome Pusantru metu. Dabar jau puse metu esame tik draugai. Visa laika maniau, kad jis yra mano svajoniu vyras. Jis idealus viskuo: isvaizda, charakteriu, lovoj… Taip galvoju iki siol. Kol buvom pora maniau, kad ir jam yra taip pat gera kaip ir man su juo. Pasirodo klydau. Jam vis atrodydavo, kad jis mane myli nepakankamai, ir kad as jam per gera. Po pusantru metu draugystes pasake, kad daug maste ir suprato jog mane myli kaip drauge ir gera zmogu, bet ne kaip mergina. Tai is jo isgirsti buvo be galo skaudu. Bet su tuo susitaikiau. Juk negaliu zmogui…

Mano draugas jaucia didziule kalte, kad del manes paliko seima, o svarbiausia vaika….Dabar jis tiesiog paranojiskai stengiasi tai kompensuoti – visa savo laisva laika praleidzia su vaiku. Anksciau i tai ziurejau atsainiai, nes maniau,kad kazkaip imanoma suderinti, bet matau,kad klydau – pradedu nekesti to vaiko, nes kai jie buna kartu, pasaulis sukasi tik apie juodu. Bandziau kalbeti, bet jis kategoriskai pasake, kad tai jo vaikas, kuriam reikia tevo ir jokiu kompromisu jo atzvilgiu nebus. Nereikia manes kritikuoti, tikrai nesu nei savanaude, nei egoiste, bet kartais jauciu, kad kol jis gyveno seimoje man labiau priklause nei dabar…Kaip mums trims sutilpti po saule???

Katras zmogaus gyvenimo laikotarpis idomiausias? Kada idomiausia gyventi? Kada zmogus jaucia pasitenkinima savo amziaus spektru? Vaikysteje? Paauglysteje? Jaunysteje? 20m. budamas? O gal brandoje? 30-40? 40-50? O gal, visgi tik sulaukes senatves? Ar tai priklauso nuo zmogaus? Pasidalinkite savo patirtimi.

nezinau nuo ko pradet…isimylejau mergina, jai 24m. o man 37m.,neramina mane musu amziaus skirtumas…as ja ziauriai myliu negaliu gyvent be jos.Noreciau suzinoti kokia butu visuomenes (t.y. jusu visu)nuomone i 13 metu amziaus skirtuma, ar tai yra smerktina?

Dieve, kokia banali istorija: pragyvenom su vyru 15 metu, turim 2 vaikus, susirado kazkokia merguzele ir nori palikt seima. Viska mums palieka, pradeda nuo nulio. As jam sakau- tai as iseinu, kodel turiu gyvent griuvesiuose,palieku ir vaikus,cia gi ir tavo vaikai, kodel viena turiu auginti, pats su panele rupinkis,as ateisiu aplankyti. Jis pasimete, nes pazista mane, zino,jei iseis jis,iseisiu ir as,viskas velniop. Per diena sudauzom i sipulius savo seima..

Man labai įdomu sužinoti kaip jaučiasi vyrai, kai jiems, tiesiogine žodžio prasme, pačios moterys kariasi ant kaklo? Ar dar liko tokių, kurie patys norėtų pasirinkti sau partnerę? Buvau auklėjama, kad jokiu būdu nereikia pirmai parodyti, kad tas berniukas tau patinka. Šita nuostata išliko iki šiol. Tačiau dabar, jau kurį laiką pastebiu, kad moterys yra kur kas aktyvesnės negu patys vyrai.

Gyvenu su vedusiu vyru ir jis nesiskiria su zmona,nors gyvena su manimi,sako,kad tas stampas nieko jam nekeicia…savo zmonai paliko viska ir labai ja rupinasi…kaip suprasti toki vyro elgesi?gal kas duosite patarimu?