Net nezinau nuo ko pradet.Esme tame ,kad vyras amzinai ilindes i kompa.Sedi diena ir nakti (iskyrus kai buna darbe), vien apie sporta skaito ir zaidimai.Man jau bloga daros pamacius ijungta kompa.Snekejom ir graziuoju ir piktuoju,bande „mazint” ,diena kita ir vel is naujo viskas.O ir metai jau ne tie ,kad zmogu pakeistum (35m). Nemato nei vaiku ,nei namu ,o kai paprasau kad ka padetu – tai tipo gerai ir taip.Patarkit kaip atpratint,gal kas ir susidure su tokia problema?Aciu

Sveiki, diskutuotojai! Ar jus issiskyre su savo mylimaisiais su jais palaikot draugiskus rysius ? Matot, situacija tokia, kad mano vaikinas bendrauja su savo buvusia, nors ir sako, kad myli mane ir ji jam neberupi. Abu esam suauge zmones, ne vaikai. As stengiuosi suprasti ir toleruoti tai, bet mane is proto varo tas faktas, kad ji nezino nieko apie mane. Jis nera jai sakes, kad turi mergina (mane), ir as manau, kad ji progai pasitaikius pasistengs iziebti sena ugni. Nors pati ji kazkada paliko, bet veliau vel eme priminti apie save ir gailetis, ka padariusi…Jis nesupranta, kad man skaudu, kai jie kalbasi arba susirasineja…As zinau, kad tai buvo jo didzioji meile,…

Bendravau su tokiu vyru apie puse metu . Buvo visko – pykcio, laimes, skausmo ir daug daug asaru. Nepaisant visko as jy mylejau (ir tebemyliu) . Neturiu antros puses, jis sake kad taip pat. Nors zinojau kad be manes turi begale tokiu pat. Jis gyveno uz 100 km nuo manes, atvaziuodavo y savaite keleta kartu, kartais kasdien, o budavo ir taip kad nematydavau jo istisas savaites. Buvo visko.Kai viskas pradejo deliotis lyg ir y savo vietas, santykiai pasidare puikus, jy pasodino y kalejima. Kaip manote – ar man bendrauti su juo toliau, ar mesti lauk? Zinau , kad kai jy paleis (o taip bus tik po daug daug metu..) viskas…

nzn ka daryti…susitikineju su juo…bet po susitikimo mane uzgriauzia sazine…pagalvoju juk jis turi zmona, vaika…man ju taip gaila pasidaro…jie juk nenusipelne viso sito…bet as nenoriu su juo skirtis…man su juo gerai…patarkit ka daryti…?

Štai klausimėlis ta pačia poskyrybine tema: kaip pasitikėti moterimis (aplamai) po skyrybų? Tiesą sakant, moterims (po skyrybų) gali kilti analogiškas klausimas apie pasitikėjimą stipriaja lytimi. Žodžiu, visai įmanoma, kad lytis, šiuo atveju, neturi esminių skirtumų (taip manau), kalbant apie galimą jausmų reanimaciją moterims/vyrams (pagal situaciją). Labai įdomu, kada (jeigu tai aplamai įmanoma) vėl, po skyrybų, į priešingą lyti imi žiūrėti ne įtariomis, bet mylinčiomis akimis, vertinant iš galimos šeimos kūrimo pozicijų? Ar antrą kartą nebeįmanoma debiutuoti?

Noredamä kai ka suprast savo seimyniniame gyvenime uzdaviau saviskiui toki klausimeli: AR NORETUM SU MANIMI PASIKEISTI VIETOMIS, T.Y. as buciau vyras, o tu- moteris(zinoma,jei tai butu imanoma)? Ir ka gi, sulaukiau,kuo griesciausio NE!!!! Zinote, JIS tikrai nenoretu but motera. O as noreciau pasikeist su juo vietelem, bent, savaitei. Gal ji daugiau suprasciau? Kodel gi ne?Juk is darbo grizes rasciau svarius, tvarkingus namus, garuojancia vakariene, besisypsancia, grazia, protinga, malonia, svelnia, manes psiilgusia zmona. Tuo besididziuodamas, krisciau ant sofos pries TV ir pajutes visiska seimyninio gyvenimo malonuma prisipilciau alucio bokala ir pasinerciau visa savo esybe i sporto ir ziniu pasauli. Jei kas is namiskiu man dristu sutrukdyt sia poilsio idilija, pulciau rekt,…

Man 26. Istekejau. Ramu. Stabilu. Nieko naujo. Tai ka dabar tik suysilaukt poros vaikuciu ir ramiai nusent? Santuokoj esu 3m. Ji labai myliu ir nenoriu nieko kito, tik but su juo. Bet kur sirdies virpesys, kazko naujo laukimas, kur svajones? Ar visi taip pasijunta, kai susituokia? Kazko truksta…

Labai susidomejau teveliu reakcijomis i tai… ar jums teko uzklupti savo vaika besimasturbuojant? kaip elgetes? kodel? mane pacia mama karteli uzklupo besimasturbuojant, kuomet gulejau jovoje. laimei nepastebejo, nes manau butu katastrofa (mama labai griezta) man 17 metu. Kita situacija. jei nuejus kartu su dukra pas ginekologa, staiga suzinotumete, jog ji jau moteris, nors dar ne pilnamete? ji teigtu, jog lytiniu santykiu neturejo, bet tenkino save… kaip reaguotumete? ka darytumet? ar jums taip nutiko? O gal buvo kitu panasiu situaciju? patarkite, pasidalinkite tuo.

Sveiki. Mano draugas 8 metais uz mane vyresnis. Draugaujam 2 metus, pries puse metu pradejom kartu gyventi…ir prasidejo barniai, pykciai,”co to ja” irodinejimai – viskas del nieku (pvz. uzsibuvau darbe ir nepaskambinau, jis isejo i krepsini ir nepranese):( Blogiausia, kad susipyke abu tylim – diena, dvi, savaite. Abu esame be galo principingi. Praejus tam tikram laikui, vel elgiames kaip niekur nieko ir susitaikome. Jis nenori sneket apie problemas, nes jam atrodo, kad ju yra tik pas mane – viskas man blogai, niekas netinka ir nepatinka arba viskas px. Bet juk taip nera. Jei pradedu teisintis arba bandau aiskintis santykius, jis arba sako, kad viskas tarp musu gerai (kai nuotaika gera)…

Likau be vyro prieš keturis metus, vienai buvo blogai, truko bendravimo, jaučiausi niekam nereikalinga (neskaitant vaikų žinoma), o ir sekso labai trūko… Prieš du metus, kažkieno paskatinta idejau anketa „noriu susipažinti”. Jau pora metu skelbiuosi tose pažintyse. Man 39 metai, gyvenu ne didmiestyje, bet netoli. Kiek daug gavau laiškų, nuo visokio amžiaus vyrų. Daugiausia vedę, ieško meilužių, būtinai su erotinėm fantazijom, būtinai seksualių. Internetinės pažintys taip ir likdavo virtualiomis dėl daugelio priežasčių. Didelę dalį sudarė per didelis atstumas. Kiti man atrodė per daug vulgarūs. Didelė dalis buvo jaunuolių, kurie norėjo mano patirties. Daug susirašinėjimų paprasčiausiai atsibosdavo, dėl vyrų neryžtingumo atvykti. Normaliai moteriai sutikti normalų vyriškį ir kad sutaptų simpatija, šansų…