Dėl gotų ir vandalizmo sąsajų

Prieš keletą dienų dienraštyje „Kauno diena” pasirodė išplėstinis straipsnis, tiriantis Pakaunėje įvykusio kapinių niekinimo atvejo, kuriame dalyvavusios nepilnametės įvardintos kaip gotų judėjimo pasekėjos. Tuo pačiu straipsnio autorė bando įminti gotų judėjimą ir „specialistų” pagalba prieina prie stačiai sensacingų išvadų: „Dėl savo stiliaus gotai dažnai maišomi su satanistais dėl panašaus polinkio į mistiką bei įvairius burtus. Tačiau pirmieji tėra švelnesnė antrųjų atšaka.”
Straipsnis „Kryžių vartymu pakaunėje įtariamos gimnazistės” (Greta Čižinauskaitė)
PAAIŠKINIMAS DĖL TARIAMŲ GOTIKINĖS SUBKULTŪROS SĄSAJŲ SU
VANDALIZMU IR SATANIZMU

Nebegalime nereaguoti į žiniasklaidoje reguliariai pasirodantį šmeižtą, formuojantį klaidingą visuomenės nuomonę apie kultūrą, kuri mums brangi. Nors esame beveik tikri, kad geltonosios spaudos metodais mistifikacijų besivaikančios ir skandalus kuriančios žiniasklaidos tai nepasieks. Ausis užsikimš ir bendradarbiavimo su gotikinės subkultūros atstovais ieškanti policija, svaresniais įkalčiais laikydama nuomonę „specialistų“, apie šią subkultūrą išvadas darančių pagal paauglių elgesį ir kaimynų ar kitokių „liudininkų“ pamąstymus bei prielaidas.

Jau pats teiginys, jog gotikinė subkultūra yra paauglių maišto forma, rodo visišką nesupratimą svarbių šios, daugiau nei prieš porą dešimtmečių pradėjusios formuotis subkultūros aspektų. Visų pirma, gotika neturi nieko bendra su maištu, o juolab – vandalizmu. Tai, kad šie reiškiniai vyrauja stereotipuose – kitas reikalas. Bet klaidingi stereotipai juo labiau nėra subkultūros dalis. Gotika yra kūryba, ir visų pirma – savo asmenybės kūryba. Todėl maištas ir griovimas šiame kontekste yra nereikalingi ir nelogiški.

Kaip savo asmenybę kuria juodai apsirengę paaugliai, domėtis ir stebėti privalo tiek tėvai, tiek pedagogai, kuriems patikėta padėti bręstančiai asmenybei rasti save. Savo kaltės dėl prastai vykdomų pareigų jie neturėtų primesti subkultūrai, į kurią paaugliai linksta dažniausiai tik dėl formos išskirtinumo. Nes priimti gotikinės subkultūros turinį pajėgios tik brandžios asmenybės, praėjusios paaugliško maišto etapą ir siekiančios ne griauti, bet kurti.

„Pasižymėjusios” gimnazistės nėra gotikinės subkultūros dalis. Ir ne dėl to, kad „mes” to nenorime pripažinti. Visų pirma jau vien todėl, kad, kaip minėta, vandalizmas niekaip nesietinas su gotikine subkultūra. Kaip nesietinas ir satanizmas, linkęs į prievartą, svetimą subkultūrai, kurioje asmenybės kūrybinės jėgos ir savirealizacija pasireiškia savikūra ir grožio (tebūnie netradicinio) paieškomis. Savo valios primetimas aplinkai yra beprasmis, nes, dar kartą pasikartojant – gotikinės subkultūros puoselėtojo veiklos, kūrybos objektas yra jo paties asmenybė. Juo labiau beprasmis yra smurtas prieš materiją. Taigi, gotika ir smurtas yra nesuderinamos sąvokos.

Kitas svarbus aspektas. Subkultūros atstovu negali būti laikomas žmogus, nepuoselėjantis savosios subkultūros. Jos atstovu negali būti laikomas žmogus, neįnešantis savojo kūrybinio indėlio į subkultūrą. Negali būti laikomas atstovu ir tas, kuris tik perima stereotipinę formą, nesuvokdamas tikrojo turinio. Ir šia prasme kapinėse siautėjusios paauglės NĖRA gotės, nors jomis galbūt ir apsiskelbė.

Tiek tėvai, tiek švietimo bei kitos institucijos, atsakingos už vaikų auklėjimą, jų asmenybių formavimosi sąlygas, apie subkultūras susirenka informaciją ir pasidaro išvadas tik pagal paauglių elgesį. Ir „normaliojoje“ visuomenėje įsitvirtina tokiu būdu suformuota nuomonė. Būtent todėl subkultūros visuomenėje nepaliauja būti suprantamos tik kaip bręstančių, kompleksuotų, maištaujančių moksleivių būdas kvailais poelgiais ir pasibjaurėtina elgesio kultūra išsiskirti, atkreipti į save dėmesį.

Paaugliams būdinga save sutapatinti su kolektyvu. Dažniausiai pasirenkama tokia bendraamžių grupė, kuri kažkuo išoriškai išsiskirtų iš „pilkos masės“. Taip atsiranda madingos jaunimo grupuotės, kurių sąsajos su subkultūromis yra minimalios, nes dažniausiai pasirenkama tik jų forma. Tam tikrą įvaizdį pasirinkusių paauglių radikalumas, iššaukiantis elgesys ir nepakantumas kitokiems nei jie, tuo rodant tariamą savo asmenybės išskirtinumą, ir kompromituoja subkultūras visuomenės akyse. Dažniausiai pačiu tikriausiu subkultūros atstovu save laikančiam paaugliui augant ir turbūt neišvengiamai vis aktyviau įsiliejant į visuomenę, nepritapti darosi nepatogu. Taigi jis iš subkultūros „išauga“. Todėl vyresnių ir, galima sakyti, iš prigimties turinčių polinkį į su tam tikra subkultūra siejamą kūrybą, estetiką, pasaulėžiūrą, skonį, visuomet lieka mažuma. Tai žmonės, prisiimantys naštą būti savimi. Patys įspūdingiausi su gotikine subkultūra siejami kūriniai yra sukurti toli gražu ne mokyklinio amžiaus žmonių ir iš esmės yra orientuoti anaiptol ne vien į jaunimą. O tiksliau sakant – visiškai ne į paauglius. Nes pastariesiems (su retomis išimtimis) tiesiog pritrūksta išsilavinimo ir brandos suvokti šiuos kūrinius, o juo labiau – suvokti ne iškreiptai. Vėlgi, kalbėdami apie gotikinės subkultūros kūrinius, neturime mintyje pramogų verslo industrijos (muzikos, mados) sukurtų produktų, atliepiančių „gotikinio stiliaus“ mados klyksmą.

Svarbu paminėti ir tai, kad gotikinė subkultūra neturi formaliai institucijai būdingų bruožų. Čia nėra nei statutų, nei ideologijos ar veiklos tikslų bei strategijos, nei vadovybės. Gotų saviraiškos forma – kūryba, o ne manifestai ar kitokia politinėms, religinėms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms būdinga veikla. Todėl negali būti „deleguoti“ gotų subkultūros „atstovai“ kokiam nors bendradarbiavimui. Tai pavienių asmenų iniciatyvos valioje – kiekvienas yra laisvas veikti pagal savo sąžinę.

Nesinori kaltinti visuomenės, įpratusios, kad jai būtų nurodyta apie ką reikia turėti nuomonę. Ir „mums“ ir „jums“ yra suprantamas žiniasklaidos noras „padėti“ visuomenei turėti nuomonę ir nuolat ją pakurstyti. Prarandame viltį, kad bus atsisakyta visuomenės informavimo metodų, balansuojančių ties etikos ribomis, ir visuomenėje atsiras didesnis poreikis analitiniams straipsniams bei laidoms. Tačiau norėtųsi tikėti, kad teisėsaugos ir švietimo sistemų darbuotojams dar nėra svetimos objektyvumo, etikos sąvokos, ir paauglių nusikaltimų priežasčių jie pradės ieškoti ne subkultūrose, kurioms jie neva priklauso. Galbūt tokių poelgių priežasčių reikėtų ieškoti visų pirma pačiose jaunųjų nusikaltėlių asmenybėse ir aplinkoje, kurioje jie bręsta. Dar kartą galima pasikartoti, kad šis incidentas atskleidžia visų pirma suaugusiųjų abejingumą savo palikuonių auklėjimui. Ir didžiausia kaltė čia tenka tėvams, terandantiems laiko patikrinti savo vaiko pažymių knygelę ir pamirštantiems pasidomėti jo sielos sveikata. O nusimesti nuo savęs atsakomybę ir gotikinėje subkultūroje atrasti „atpirkimo ožį“ paprasta, nes visuomenė labai lengvai pasiduoda principui – ko nepažįstu, to bijau, ko bijau, to nekenčiu, ko nekenčiu, tą turiu sunaikinti.

Norime patikinti, kad gotikinės subkultūros puoselėtojai gerbia įstatymus ir bendrąsias vertybes, yra atviri gyvenimui ir pasaulio įvairovei.