Patarkit diskutuotojai, kaip sėkmingai gyventi ir išgyventi su nuosavu vyru, jo nemylint? Ir vis galvojant apie tą, kitą, kuriam priklauso širdis… Ar jausmai (kai jau 40+) yra svarbesni už šeimą?
Patarkit diskutuotojai, kaip sėkmingai gyventi ir išgyventi su nuosavu vyru, jo nemylint? Ir vis galvojant apie tą, kitą, kuriam priklauso širdis… Ar jausmai (kai jau 40+) yra svarbesni už šeimą?
89 komentarai
nesvarbu
Mes santuokoje tik trys metai, bet ir man panasios mintys neduoda ramybes…
Sina
kai netiketai uzklumpa isimylejimas, pries trauka mylimajam nublanksta visos spalvos. gerai, jei pavyksta laiku atsikvoseti, susivokti, kad nuotykis uz seimos ribu niekur neveda. taip, buna isimciu, kai du zmones tikrai uzvaldo abipusiai stipri aistra. bet daznai taip nebuna, daznai tik vienas leipsnoja, o kitas tik sildosi jo ugnyje. ir , atsibodus, ima is naujo medzioti. is to ir visos tragedijos, tada pamestos mylimosios atsikvosi, raunasi plaukus ir verkia. va tada ir suprantama, kad seima — vienintele uzuoveja, vienintelis tikras dalykas.
nesvarbu
Oskaro mintys man kazkodel primine vieno poeto zodzius, rasau is atminties:
„Cia zemeje visos geles vysta, trumpos yra visos pauksciu giesmes – as svajoju apie vasaras, kurios tveria visados.
Cia zemeje dilsta visu lupu aksomas – as svajoju apie bucinius, kurie tveria visados.
Cia zemeje visi zmones verkia savo draugysciu ir meiliu – as svajoju apie meile, kuri tveria visados.”
Oskaras
Taip. Apie ka poetas svajoja, tas egzistuoja uz musu pazinimo ribu. Yra sakoma, kad zeme, tai šešeliu, iliuziju buveine, taip pat, kad cia daug kas netikra. Tik tie, kas sugeba prsikast prie daiktu esmes, susirasti giminingas sielas (giminingos yra tos, su kuriomis kiekvienoje inkarnacijoje vel susitinkama zemeje ir reikarnacijoje susitinkama TEN), myleti jas – tures pasauli, kuris tveria visados.
nesvarbu
„va tada ir suprantama, kad seima — vienintele uzuoveja, vienintelis tikras dalykas” – tai, kas tikra, nebutinai turi testis labai ilgai 🙂
Merli
Oskarui>>>O tu susiradai ta gimininga siela? Man kategoriskumas, paimtas is rytieciu, niekada nepatiko. .
nesvarbu
Oskarai, ar tik ne induistas busi ? 🙂
Oskaras
Tai kas tikra, tesiasi arba labai ilgai arba amzinai, kas netikra – ieina i „vienkartiniu” daiktu savoka, t.y. tesiasi l.trumpai – vienkartinis vyras, vienkartine seima, vienkartinis darbas, vienkartiniai indai…… vienkartinis prezervatyvas
nesvarbu
Tai, kas tesiasi labai ilgai (o amzino nieko nera..), nebutinai yra tikra. Bet dazniausiai – tikrai patogu 🙂
Oskaras
Amzini yra tikri dalykai – pvz. tikra meile. Zmogaus gyvenimas taip pat neuzsibaigia jam mirus – yra kiti pasauliai, kur tikrai mylincios sielos vel susitinka. As tuo net neabejoju.
Sypsena
…ir as neabejoju..
Oskaras
As ne induistas ir ne krisnaistas, krikstytas kaip katalikas, taciau Absoliuta suprantu kitaip – savamaniska analitika ir intuicija. Taip, as tikrai susiradau gimininga siela. Juk nerasyciau apie tai. Jei butu kitaip – kaip visi keikciau gyvenima ir sakyciau, kad moterys visos tokios ir pan. Merli, man daug kas gyvenime nepatinka, taciau as tai priimu kaip man skirta uzduoti, isbandyma ir susidoroju – kartais susitaikydamas, kartais dedamas milziniskas pastangas kai ka pakeisti. Ir pakeiciu. Tiesiogiai bendraudamas su zmonemis, turiu itikinimo ar kitokio pobudzio poveikio sugebejimu. Taciau, nesiimu to ko negaliu pakeisti. Viska ka mums skiria Likimas, Dievas, Absoliutas ar dar kaip tai pavadinsi – yra skirta musu tobulejimui. Merli, bukit nekategoriska, kaip mane pavadinai, tai tavo valia, tai tavo kelias, kuri pati pasirinkai, ar tau kazkas tai primete. Diskutuodamas apie panasius dalykus, as tik bandau surasti tuos, kurie isiklauso, tam kad jie pabandytu keist poziuri i būti. Tiems kas mano poziuris nepatinka – kritikuokite mane, taciau tai manes nepakeis. Tai mano kelias. Ka padarysi…
brunetė
Oskarai, man įdomi tavo gyvenimo filosofija. Tik man labiau priimtinas linksmesnis ir žaismingesnis požiūris į gyvenimą, nepritarčiau tau, kad žemė – tik šešėlių buveinė… Aš manau, kad reikia gyventi čia ir dabar. Nes mes nežinome, kas bus rytoj. O jeigu tikime, kad gyvename šioje žemėje kažkieno valia, tai neabejoju, kad tas KAŽKAS nori, kad mes būtume laimingi. Sutinku, kad žmogus turi tobulėti, daryti kažką gero, bent jau netrukdyti gyventi kitiems. Bet gyvenimu reikia džiaugtis, Oskarai. Reikia būti laimingiems, nes būdami laimingi, mes visada geri. O būdami geri – ne visada laimingi… Tad kodėl nepabuvus ir laimingiems?:). Ar manai, kad man reikėtų keisti požiūrį?:) Kad mano požiūris lengvabūdiškas ar net vartotojiškas? O dėl artimos sielos – manau, kad jei du žmonės myli vienas kitą ir jiems gera kartu, tai jie ir yra tos artimos sielos… Tau pasisekė, Oskarai:). Beje, man tavo vardas labai gražus (nors ir neabejoju, kad jis netikras, bet vistiek:)). Žinai, paauglysteje skaičiau Lacio knygą „Žvejo sūnus” (keista, kad iki šiol prisimenu ir autorių, ir pavadinimą, ir net mėlyną knygos spalvą – matyt, kelis kartus skaičiau, nors knyga buvo labai stora…:)). Jo vardas buvo Oskaras. Jis buvo toks protingas, toks teisingas ir toks idealistas… Aš buvau jį įsimylėjusi…:)
Oskaras
Brunete, man ir nereikia pritarti, kad žemė tėra šešėlių buveinė – aš tik pacitavau kai kuriuos dalykus. Yra šešėliai, yra tamsa, tačiau yra ir šviesa. Tačiau, asmeniškai aš netiku, kad kažkas labai nori (kaip tu teigi), kad mes būtume laimingi. Laimę kuriame mes patys, o ne kažkas ją iš viršaus nuleidžia. Teisingai tu mąstai, kad „reikia būti laimingiems, nes būdami laimingi, mes visada geri. O būdami geri – ne visada laimingi”. Kai buvau jaunesnis, aš lygiai taip pat mąsčiau ir viduje tai jutau. Gyvenimas tiesiog vežė. Smagiai lėkiau, kaip rogutėmis nuo kalno. Tačiau laikui bėgant nuokalnė horizontalėja, rogutės lėtėja. Susimąstai – kodėl nebėra buvusio greičio? Pradedi suprasti, kad visa tai buvo duota avansu. Ateina laikas, kai rogutes reikia tyst į statų kalną. Be to, su metais labai išauga atsakomybė už viska – už poelgius, mintis, santykius su pačiu savimi. Tai nelengva našta, aš turiu omeny, nelengva tam, kas siekia tapti, filosofine prasme, laisvu žmogumi. Nebaigiau minties, nes turiu lėkti… Dar pafilosofuosime.
brunetė
Oskarai, aš irgi nemanau, kad kažkas mums „nuleidžia laimę iš viršaus”…Taip galvodamas gali jos niekad ir nesulaukti:). Aš tik manau, kad gyvenime yra daug šviesių spalvų. Ir manau, kad tu šiek tiek perdaug niūriai viską pieši. O tapti, kaip tu sakai, filosofine prasme laisvu žmogumi… na gal aš dar neaukštą evoliucijos lygį pasiekiau (reinkarnacijos prasme:))… Štai vakar pagalvojau, kad gal aš praeitame gyvenime buvau žuvis?:) – niekaip negalėjau savęs ištraukti iš baseino…Žinai, mirguliuoja žydras vanduo, apšviestas iš apačios lempomis, groja muzika, už stiklo sienų tamsoje mirga miesto žiburiai –man norėjosi tame baseine likti gyventi:). Tada ir pasišaipiau iš savęs – gal anksčiau aš buvau žuvis…:). Na, tau, tokiam rimtam žmogui, viskas turbūt atrodo labai kvaila, bet specialiai tai papasakojau – gal kaip pavyzdį, kad visokios smulkmenos gali teikti džiaugsmo ir kad nereikia visur ieškoti gilios prasmės…mano nuomone:)
Oskaras
„Gal reiketu tik daugiau pabendrauti su moterimis, mylinciomis gyvenima?” Žinai, perskaičiau ir krūptelėjau – pataikei į dešimtuką. Bet, tai labai pavojinga. Aš galiu prarasti galvą. Nenorėčiau išduoti savo žmonelės, kurią tikrai myliu, tik gal į santykius įsivėlė rutina. Tačiau, nauji jausmai laikini, tikri dalykai – ne. Tkriausiai nevertėtų keisti kelio į takelį. Kaip tu mani?
Oskaras
Brunete, pilkesnės nuotaikos atsiranda dėl to, kad gyvenime būna jau labai daug matyta ir patirta. Sokratas sakė – „Po saule – nieko naujo”, ir matau, kad ištikrųjų nieko naujo nebėra. Na, tai nėra tragedija, tačiau saliutai jau baigėsi. Mėgaujuos gyvenimu, kai išeinu į gamtą ir dvasiškai susilieju su ja. Brunete, gal tu aname gyvenime ne žuvimi, o delfine buvai?
brunete
Oskarai, kiek simtu metu reikia gyventi, kad galetum pasakyti, kad „nieko naujo nebera”?:) Man atrodo, kad viskas priklauso nuo poziurio…O kazka naujo atrasti galima kiekviena diena. Ir kaip gali sakyti, kad saliutai baigesi, kai salia taves – gimininga siela??? Gal i jusu santykius isimete monotonija? Tokiu atveju ieskokit vaistu:) O mintis apie delfine man patiko – protingas gyvunas, kur kas aukstesnis evoliucijos lygis:).
Nesvarbu
Pritarčiau brunetei – tikrai, kiekviena diena yra vis nauja, nes keičiamės mes. MES keičiamės, augame, vis kažko ieškome,kažką atrandame ir prarandame..Nors esu patyrusi ir mačiusi dar ne tiek daug, tikiu, kad bent jau pati sau liksiu įdomi ir „vis nauja” netgi tada, kai rogutes teks sunkiai tempti į kalną…O juk nuo kalnų atsiveria tokios nuostabios panoramos, ar ne? 😉
Oskaras
Taip, jūs abi teisios – vis dėl to pasitaiko dienų, kai kas nustebina. Nustebina žmogiškumu ir vidine šiluma.
brunetė
Oskarai, tikrai neturėjau mintyse to, apie ką pagalvojai:) Jokiu būdu nelinkėčiau tau naujų jausmų, ir kelią dėl takelio pamesti būtų didelė klaida… Bet žinau, ką reiškia rutina santykiuose. Ir žinau, kad į žmogų, į kurį jau pradėjai žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką, galima vėl pradėti žiūrėti įsimylėjusiu žvilgsniu:). O rutina ir monotonija ėda santykius tarsi rūdys – pamažu, nepastebimai, bet užtikrintai… Kad ir kokias moralines vertybes mes deklaruotume, esame tik žmonės. Kai santykiuose rutina, mes pradedame pastebėti kitus žmones ir, net jeigu ir nesame aktyvioji pusė, pradedame priimti kitų mums siunčiamus signalus. Nes norime būti pastebėti, įvertinti, geidžiami… ar ne? Paradoksalu, bet kartais būtent tokie dalykai ir vėl atnaujina dviejų žmonių santykius, priverčia pažvelgti į vienas kitą kitomis akimis. Bet tai, kaip tu sakai, pavojinga:). Nes ta linija, kurią peržengus gali nudardėti stačia galva, yra labai plona… Geriau nežaisti su ugnimi. Matai, kiek gyvenimiškos išminties čia tau pažėriau?:)
Nesvarbu
Taip…O gebėjimas nustebti, žavėtis – viena gražiausių žmogaus savybių…
brunete
Oskarai, atrodo, kad gyvenimas siek tiek grazesnis, nei lig siol manei, ar ne?:) O jeigu dar pasidairytum (atitinkamai nusiteikes, aisku), tai gal dar visokiu idomiu ir maloniai stebinanciu dalyku pamatytum? Ir suprastum, kad dar ir saliutai toli grazu nesibaige, ir nuokalnes dar nesimato…:) Gal reiketu tik daugiau pabendrauti su moterimis, mylinciomis gyvenima?:)…(Dieve, parasiau ir issigandau – gal jau labai lengvabudiskai skamba?…bet neistrinsiu…:))
Anonimas
Oskarai, o ta artima siela, kurią teigi atradęs – tavo žmona?
Nesvarbu
„Teisingai tu mąstai, kad „reikia būti laimingiems, nes būdami laimingi, mes visada geri. ” – Oskarai, teisingai mąsto ne tik Brunetė, bet ir Oskaras Vaildas, nes tai jo mintis: ” Laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi”. Jei neklystu, tai iš „Doriano Grėjaus ” portreto…
Oskaras
Na, mes visi kažką cituojame, nors gyvenimo tiesos visiems yra aiškios. Įžymių žmonių citatas patogiau vartoti, nes tai ką mes norime pasakyti jau yra kažkieno labai gerai suformuluota, be to parodome, kad ne tik televizorių žiūrime. Vertinu, brunete tavo mintis, nes panašiai galvoju.
Šiandien man buvo labai gera nuotaika – likvidavau vieną negerą dalyką, kuris buvo neseniai susikūręs prieš mane ir mano kolegą. Buvau apimtas triumfo jausmo. O-o, kaip tai veža. Labai padeda gyvenimo paįvairinimui.
Nesvarbu
Be abejo, citatos – puiku, bet tik tada, kai nebandoma pasisavinti jų autorystės 🙂 Bet tiek to, nesikabinėju, šįvakar nebūsiu bjauri :))
Kažkur tinkle užtikau diskusiją apie ištikimybę, įstrigo viena mintis :”“Kas yra neištikimybė, aš nepasakysiu. Bet kas yra ištikimybė- mano supratimu – progos neturėjimas, ar tingumas. Didžioji dauguma vyrų ir moterų, esančių ištikimais savo partneriams, taip elgiasi ne dėl aukštos moralės , o dėl paprasčiausio tingumo. Nes bet kuriuo atveju, tam kad būti neištikimais, reikia bent šiek tiek pastangų padėti.”
Ne visiškai sutinku su šia mintimi, bet ji mane užkabino. Tiesos yra – ką ten kažkoks takelis, kai yra taip gerai žinomas, asfaltuotas kelias- ir kas, kad kartais jis neveda niekur. Netaikau to Oskarui ir linkiu, kad jo kelias ir būtų tas, vedantis link gražiausių lobių. Kita vertus, nenorėčiau net baisiausiame sapne tokio vyro, kuris mekentų forumuose – ak, kas geriau, nauji jausmai ar sena rutina, ir klausinėtų patarimo virtualių pašnekovių. Oi ne…
lekiau pro sali
Ar tik neuzsikretei, nesvarbu, bjaurumu nuo seniu? :))) Kazkaip siek tiek pabuvus „Kam virs“, pasidarei ir pikta, ir irzli? :)) Gal greita smerkti buvai kalbedama „Ką veikti ilgais rudens vakarais“, Šeštadienis, lapkričio 12 @ 19:30:25 EET?
:)))))
senmerges sindromas:))))))))
Oskaras
„Didžioji dauguma vyrų ir moterų, esančių ištikimais savo partneriams, taip elgiasi ne dėl aukštos moralės , o dėl paprasčiausio tingumo.” Aš taip nemanyčiau, o gal aš papraščiausias tinginys, nes progų turiu? Bet, man atrodo – pvz.: girtuoklai yra tikri darbštuoliai – dėl butelio labai daug galėtų nuveikti, kad jį gautų. Jų nevaržo jokie moraliniai įsipareigojimai, o progų jie turi labai daug.
tingiu but neistikim
na ir argi butina but neistikimam,jei norisi tingeti,tai tingim,kam save prievartauti,negi nuo to busiu didesnis vyras?
:)))))
nesvarbi pakeite ir varda,ir lyti:)))))
Kritika
Todel, kad jis/ji yra nesvarbi/u.
Kritika
Todel, kad jis/ji yra nesvarbi/u.
Kritika
Todel, kad jis/ji yra nesvarbi/u.
Kritika
Pardon – buvo uzkibes kompas
Dima
Sakot jumi 40+? O elgiates, t.y. mastote kaip kokia n-mete.. Jeigu neturite vaiku, ir Jums nuosirdziai nusispjauti ant turimo oficialaus vyro, bei truksta fantazijos/pinigu – drasiai kreipkites del skyrybu iforminimo. Naudos is tokios seimos – tiek vyrelio, tiek zmonelos, atleiskite, – kaip pieno is kiaules. Kiaule bent parduoti galima..o jusu jausmai, mano asmenine nuomone, jau seniai parduoti…
migle
man gyvenime visada buvo svarbu ir jausmai ir seima ,deja kartais gyvenimas mums pateikia staigmeneliu,bet nuomone vistiek islieka ta pati,tai turbut uzprogramuota genuose
rita
zinoma kad nebegyventi su nemylimu 🙁 gyvename jug tik viena karta ir reikia gyventi isliejant tikrus jausmus be baimes mylimam partneriui. vedybos daug kam jaunystes klaidos. tikri jausmai subresta tik brandesniame amziuje.todel tiek daug ir skirybu 🙁