Pirtis dažnai minima lietuvių verbalinėje ir rašytinėje tautosakoje – dažniausiai pasakose, senoviniuose prietaruose ir padavimuose .Juose pirtis vaizduojama kaip visokių nelabųjų susirinkimo vieta, tinkanti krėsti kruvinas išdaigas. Pavyzdžiui, kai kuriuose sakmėse ir padavimuose naktimis pirtys tapdavo velnių ir raganų susibūrimo vietomis, o radus jose tokiu metu dar ir besimaudančius žmones , negyvai užplakdavo vantomis (žr. Petro Tarasenkos sen. lietuvių padavimus). Ikikrikščioniškoje Lietuvoje būdavo tikima pirtyje gyvenus daugybę dievybių, su jomis būdavo siejamos ir kai kurių švenčių apeigos.
Pagal nusistovėjusias tautoje tradicijas pirmi į pirtį sueidavo vyrai, o tik po to moterys. Garbė kaitintis pirtyje pirmiausiai būdavo suteikiama jos kūrentojui ir vyriausiesiems pagal amžių vyrams. Pirties krosnis būdavo kūrenama malkomis, o vanduo buvo šildomas į jį dedant kaitrius akmenis. Laikantis tradicijų į pirtį privalu būdavo atsinešti naują beržinę vantą, kurias pamerkus į karštą vandenį žmonės vienas kitą vanodavo. Atėjus į pirtį sekdavo tradicinis pasisveikinimas su joje esančiaisiais, o besivanojantys vieni kitiems linkėdavo kuo geresnio vantos „įkrėtimo“ sveikatos labui. Gerai pasikaitinus būdavo įprasta atsivėsinti netoliese esančiame ežere ar upėje, ir galiausiai padėkoti pirtį kūrenusiajam už suteiktą šilumą.
Pirtyje būdavo ne tik prausiamasi, švarinamasi, bet ir gydomasi, grūdinamasi. Tikėta, kad dažni apsilankymai pirtyje sumažina, o gal net ir pašalina įsisenėjusias ligas, pavyzdžiui dieglius,strėnų bei sąnarių skausmus, trinimui naudoti žolių tepalai. Tuo pačiu prausimosi ir švaros ritualas reikšdavo ne tik kūno, bet ir sielos išvalymą.
Romėnų laikus siekiantis posakis „Sveika siela sveikame kūne“ nėra atsitiktinis, nes pirtys kaip visuomenės susibūrimo vietos buvo plačiai paplitusios dar senovės Romos laikais (pvz., Karakalos termos). Apie pirtis, jau egzistavusias pagonių lietuvių žemėse mena senovės rusų Ipatijaus metraštis (rašytas XIVa. pab.- XVa.) , kuriame kalbama kad lietuvių kunigaikštis Treniota buvo nužudytas kuomet ėjo į„mylnicą“ (t.y., pirtį). Vadinasi, pirties jau būta dar XIII amžiuje,o gal net ir ankstesniais amžiais.
Po apsilankymo mūsiškoje dūminėje pirtyje būdavo skanaujama naminiu alumi arba gira, užkandžiaujama raugintais arba žaliais kopūstais bei kitais valgiais.
Apsilankymas pirtyje turėjo ir simbolinę reikšmę, ypač tam tikrų švenčių ar sezono darbų metu. Vykstant pirmajam duonos kepimui pirtyje vyresnės mergaitės tam tikrų apeigų metu būdavo įšventinamos į merginas. Joninių metu merginos pirtyje burdavosi sau likimą. Pirtis kaip vieta tapdavo svarbi ir prieš vestuves, ir po jų, kuomet joje buvo prausiama jaunoji, giriamas jos dailumas. Praūžus vestuvėms jaunoji žmona susirinkusioms pirtyje moterims atnešdavo duonos, dalindavosi gautomis dovanomis.
Pirtis būdavo ir įvairių namų ūkio bei ruošos darbų atlikimo vieta. Joje buvo rūkoma mėsa, kaitinami nuo parazitų drabužiai, patalynė, sukamas medus. Ir galiausiai, pirtis būdavo siejama su kone svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, vestuvėmis, svečių priėmimu ir net laidotuvėmis.
Šiuo metu itin jaučiamas atgimęs domėjimasis lietuviška pirtimi, jos per amžius nusistovėjusiomis tradicijomis. Išbandžius suomiškos saunos, turkiškos arba rusiškos bei kitų pirčių ypatumus, stengiamasi atsigręžti į ir į mūsišką, siekiama sužinoti kuo daugiau informacijos apie jos ypatumus, o taip pat populiarinti dūminės lietuviškos pirties kultūrą, savo tradicijomis niekuo nenusileidžiančią kitų šalių pirčių papročiams.
