Rūkymas ir elektroninių cigarečių vartojimas tarp jaunimo – vis dar opi problema, kuri neretai daro poveikį ne tik sveikatai, bet ir socialiniams santykiams. Kodėl jauni žmonės pradeda rūkyti? Kokie veiksniai turi didžiausią įtaką šiems pasirinkimams? Kaip tėvai, mokytojai ir specialistai gali tinkamai kalbėtis su paaugliais apie priklausomybių rizikas, kad pokalbis nevirstų konfliktu? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto partnerystės docente ir Respublikinio priklausomybės ligų centro vadove dr. Aušra Širvinskiene.
Kodėl jaunimas pradeda rūkyti?
Priežastys, skatinančios jaunus žmones pradėti rūkyti, gali būti pačios įvairiausios ir apima psichologinę ir socialinę aplinką bei kitus rizikos veiksnius, su kuriais žmogus susiduria savo gyvenimo kelyje.
„Moksliniai tyrimai ir mano asmeninė darbo patirtis leidžia daryti prielaidą, kad rizikos veiksniai yra susiję su amžiumi, šeimos struktūra, tėvų socialine ir ekonomine padėtimi, asmeninėmis ir šeimos pajamomis, šeimos narių, bendraamžių rūkymu, bendraamžių požiūriu ir normomis, šeimos aplinka, prisirišimu prie šeimos ir draugų, gyvenimo būdu, stresu, depresija ar trauma, savigarba, požiūriu ir sveikatos problemomis“, – gausybę veiksnių vardija mokslininkė.
Vis dėlto vienas dažniausių rūkymą skatinančių veiksnių yra socialinė ir fizinė aplinka. Masinio informavimo priemonėse – žiniasklaidoje, filmuose ar dainų klipuose – rodomas tabako gaminių vartojimas gali paskatinti jaunus žmones juos išbandyti.
„Paaugliai dažniau vartoja tabako gaminius, jei mato, kad jų amžiaus žmonės, ypač artimi draugai, ar tie, kurie turi autoritetą, vartoja šiuos gaminius. Taip pat didelę įtaką turi tėvai, globėjai. Šeima formuoja vertybes ir normas. Jeigu šeimoje rūkyti yra įprasta, vaikai gali būti labiau linkę toleruoti rūkymą kaip „socialiai priimtiną“ veiklą. Tuo tarpu šeimos, kurios aktyviai skatina sveiką gyvenimo būdą ir neleidžia rūkyti, sumažina riziką. Net jei tėvai nerūko, bet toleruoja kitų rūkymą arba neaiškiai nurodo ribas dėl rūkymo, vaikas gali jausti, kad rūkymas nėra kažkas neigiamo. Tai gali palengvinti pirmąją patirtį su tabaku“, – sako dr. A. Širvinskienė.
Didelę įtaką jaunų žmonių pasirinkimui rūkyti turi ir biologiniai bei genetiniai veiksniai. Įrodyta, kad nikotino poveikis jaunam organizmui yra didesnis, o paaugliai priklausomi nuo nikotino gali tapti anksčiau nei suaugusieji. Mokslininkė priduria, kad dėl biologinių veiksnių jauniems žmonėms gali būti sunkiau mesti rūkyti.
„Svarbus vaidmuo tenka ir psichikos sveikatai: egzistuoja stiprus ryšys tarp jaunimo rūkymo ir depresijos, nerimo ir streso. Ištikus sudėtingoms situacijoms, žmogus pradeda rūkyti vedamas asmeninių motyvų: tikisi teigiamų dalykų, pavyzdžiui, geriau susidoroti su stresu arba numesti svorio. Paaugliams, sergantiems depresija, nerimas ir stresas yra tie veiksniai, kurie padidina rūkymo tikimybę ir rūkymo tęsimą“, – kalba mokslininkė.
Anot pašnekovės, tarp kitų veiksnių, turinčių įtakos tabako vartojimui, yra nemokėjimas pasakyti „ne“, tabako gaminių prieinamumas, patrauklumas, reklama ir kaina, nesėkmės mokykloje ir kt.
„Deja, šiandien psichoaktyviosios medžiagos, taip pat ir tabako gaminiai, nepilnamečiams yra ne tik lengvai prieinamos nelegalioje rinkoje, kuri iš esmės veikia skaitmeniniame pasaulyje, bet ir pateikiamos patraukliomis formomis. Vienas iš pavyzdžių – spalvoti ir skaniai kvepiantys elektroninių cigarečių skysčiai, o šias cigaretes dar ir paprasta vartoti, nepastebint aplinkiniams“, – sako dr. A. Širvinskienė.
Šeima ne tik saugo, bet ir stumia į priklausomybių riziką
Vaiko vystymasis susijęs su keliais veiksniais. Nepalankiai vaiką veikti gali ne tik genetika, aplinka, bet ir šeima. Mokslininkė pažymi, kad šeima gali būti vienu svarbiausių veiksnių, skatinančių susilaikyti nuo rūkymo, bet taip pat gali tapti ir rizikos veiksniu.
„Nors bendraamžiai turi nemažą reikšmę netinkamo elgesio formavimuisi, tačiau pozityvi atmosfera šeimoje gali tapti pagrindiniu motyvu susilaikyti nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Šeima gali būti apsauginiu veiksniu, bet, deja, gali būti ir stipriu rizikos veiksniu. Nesugebėjimas tinkamai kontroliuoti vaikų elgesio, per daug griežtas auklėjimas arba, priešingai, jokios kontrolės neturėjimas, nesugebėjimas šeimoje lavinti socialinių įgūdžių, tėvų netinkamo elgesio (tiek psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, tiek psichologinio ir fizinio smurto) stebėjimas priveda vaikus ir paauglius prie socialinių ir psichologinių problemų, kurios gali nulemti ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą“, – pabrėžia pašnekovė.
Moksliniai tyrimai rodo – jei šeimoje vaikai gali laisvai ir saugiai bendrauti, santykiai yra palaikantys, kuriama saugi atmosfera, nėra demonstruojami netinkamo elgesio pavyzdžiai, kiti rizikos veiksniai, tokie kaip bendraamžių įtaka, turi mažesnį poveikį.
„Didžiausias rizikos veiksnys yra chaotiška atmosfera namuose ir struktūros šeimos gyvenime nebuvimas“, – pažymi tyrėja.
Mokykla taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį, nes geri santykiai su mokytojais ir bendraamžiais, pagarbus, palaikantis klimatas mažina socialinę atskirtį, kuri yra vienas iš psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizikos veiksnių.
„Daug dėmesio turi būti skiriama ir patyčioms, atstūmimui, nes nuolatinė kritika, izoliacija ar bendraamžių, net mokytojų smurtas gali pastūmėti į žalingą elgesį kaip įveikos priemonę. Mokykloje formuojasi ir bendruomeniškumo jausmas, todėl mokiniai, kurie jaučiasi priimti, kurie turi draugų, kuriems suteikiama erdvė atsiskleisti, rečiau griebiasi destruktyvių priemonių. Įtakos turi ir vertybinė mokyklos atmosfera: ugdymo įstaigose, kuriose akcentuojamos bendruomeniškumo, sveikos gyvensenos ir atsakomybės vertybės, priklausomybių rizika mažesnė“, – sako mokslininkė.
Asmenybės vaidmuo priklausomybių kelyje
Dr. A. Širvinskienė pažymi, kad analizuojant priklausomybę asmenybė yra daugelio mokslinių tyrimų objektas. Galima aptikti nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose ieškoma atsakymo į klausimą: kokios asmenybės savybės turi didžiausią riziką išsivystyti priklausomybei.
„Vienareikšmiško atsakymo nėra. Moksliniai tyrimai išskiria skirtingas savybes net pagal psichoaktyviosios medžiagos rūšis. Apibendrinant mokslinius tyrimus, galima išskirti šias asmenines savybes, kurios kelia didžiausią riziką: aukštas neurotiškumas, žemas sąžiningumas, polinkio bendradarbiauti nebuvimas, impulsyvumas, sensacijos ieškojimas. Ekstraversija ir atvirumas gali turėti įtakos priklausomybės išsivystymui priklausomai nuo konteksto ir vartojamos medžiagos. Svarbu pabrėžti – šie bruožai tik didina riziką, tačiau neišskiria konkretaus priklausomo asmenybės tipo, nes priklausomybė formuojasi dėl daugelio veiksnių sąveikos“, – apibūdina mokslininkė.
Pasak tyrėjos, priklausomybė niekada neatsiranda staiga, ji vystosi palaipsniui. Tėvams ar kitiems artimiesiems, mokytojams dažnai būna sunku atskirti, kas yra „paauglystės fazė“, o kas jau gali rodyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.
„Tyrimai ir psichologų praktika rodo, kad pirmi signalai dažniausiai pasireiškia ne fiziologiškai, o elgesiu ir emocijomis. Gali pradėti kristi pažangumas mokykloje, sutrikti dėmesys, atmintis, mąstymas, emocijų kontrolė. Paauglys gali būti apatiškas arba, priešingai, pasireiškia nevaldomi agresijos protrūkiai. Vaikas gali atsiriboti nuo tėvų, nebejausti ryšio su savo aplinka, pradėti apgaudinėti, manipuliuoti ar net imti save žaloti. Jei kyla bent menkiausi įtarimai, tėvai turėtų pasikalbėti su vaiku, o nuogąstavimais pasidalinti ir su šeimos ar vaiko gydytoju, taip pat galima kreiptis į psichikos sveikatos centrą ar konsultuotis su Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistais“, – vardija dr. A. Širvinskienė.
Su paaugliais turime kalbėti jų kalba ir atsisakyti kaltinimų
Dažnai susiduriama su problema, kai nežinoma, kaip apie elektronines cigaretes ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas kalbėti su paaugliais. Mokslininkė sako, kad svarbiausia, jog pokalbis nevirstų „karo lauku“ tarp tėvų, mokytojų, specialistų ir jauno žmogaus.
„Jeigu kalbama kaltinant ar draudžiant, dažniausiai atsiranda gynyba, neigimas arba maištas. Svarbiausia – sukurti ryšį ir atvirą erdvę kalbėjimui. Jei jaunas žmogus jaučia, kad jo nesmerkia, o bando suprasti, jis daug labiau linkęs priimti informaciją ir svarstyti apie pokyčius. Todėl specialistams, dirbantiems su jaunimu, didžiuliu iššūkiu tampa parodyti paaugliams, kad rūkymas ilgainiui jiems labiau pakenks, nei padės, negąsdinant ir nemoralizuojant, nesukeliant jų pasipriešinimo ir konfrontacijos“, – sako dr. A. Širvisnkienė.
Pasak mokslininkės, labai svarbu tinkamai prieiti prie rūkančių jaunų žmonių, nes vieni dar tik eksperimentuoja, kiti jau turi priklausomybę, o treti – balansuoja tarp šių dviejų grupių.
„Visais atvejais turi būti atsižvelgiama į amžiaus, gyvenimiškosios patirties, biologinius, psichologinius ir kitus ypatumus. Įvairios studijos parodė, kad paaugliai rečiau nei suaugusieji linkę planuoti gyvenimą ir analizuoti savo elgesio motyvus (pvz., domėtis rūkymo motyvacija), numatyti ir kurti praktinius problemos sprendimo planus. Būtent dėl šių ypatumų intervencijomis, kurios skirtos suaugusiems, yra sunkiau pasiekti norimų rezultatų tarp paauglių. Be to, ne visi pradėjusieji rūkyti rūko kasdien ir ne visiems vienodai greitai išsivysto priklausomybė. Todėl šio amžiaus grupėje intervencijos turi būti sukurtos taip, kad padėtų tiek rūkantiems dažnai ir galbūt jau turintiems priklausomybę, tiek tiems, kurie eksperimentuoja ir neturi priklausomybės“, – aiškina tyrėja.
Mokslininkė pabrėžia: kad ir kokias strategijas ir priėjimo prie jaunimo kelius pasirinktume, jie turi būti patrauklūs jaunimui, suvokiami kaip naudingi ir atitinkantys jų raidos etapą. Jeigu norime, kad žinutė apie priklausomybių riziką tikrai pasiektų jaunimą, ji turi būti paprasta, asmeniškai aktuali ir nemoralizuojanti.
„Paauglių neveikia bauginimas vien ligomis ar mirtimi ateityje, nes ši perspektyva atrodo labai tolima. Mano nuomone, mes turėtume labai gerai suprasti, kodėl jaunas žmogus vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, t. y. ko jose ieško. Galbūt jis bėga nuo skaudžių, traumuojančių įvykių, ieško malonumo, nori įrodyti savo vertę bendraamžiams. Tik supratę, ko paaugliai ieško, galime kartu su jais pradėti kalbėti apie kitas alternatyvas ir būdus. Paaugliams ir jauniems žmonėms labai svarbu savarankiškumas ir kontrolė. Tad paieškokime būdų, kurie ne atimtų paauglių nepriklausomybę, kaip tą daro psichoaktyviosios medžiagos, bet galėtų ugdyti jų pasitikėjimą savimi, galimybes sportuoti, keliauti, pasiekti tikslų. Kalbėkime jų vertybių kalba“, – pataria mokslininkė.
Visus, kurie nori prisidėti prie rūkymo problemos sprendimo, kviečiame į Idėjų sprintą „Nerūkanti karta“. Šiose pusės dienos kūrybinėse dirbtuvėse VU studentai kels idėjas, kaip kovoti su rūkymu ir elektroninių cigarečių vartojimu. Šis renginys taps puikia proga išlaisvinti savo kūrybiškumą, dirbti su mentoriais ir laimėti prizų. Daugiau informacijos rasite čia.
Pranešimą paskelbė: Greta Zulonaitė, Vilniaus universitetas
