Tu-dar neistirta asmenybe, Krauju pasruusia sirdimi. Beprotiskomis mintimis Alsuoja gyvybe. Mirties pranasai tau skyre- Tamsu miska, Gudzia tyla, Nusilpusius jausmus, Ir gracinga mirti… Weidu juroje ….

Vieną dieną ėjau gatve, tu pažiūrejai į mane, o aš į tave. Patikėk manim, o aš tavim ir mūsų ateitim! Galbūt būtų viskas gerai, jei ne tai,kad staiga pasakei nemyliu tavęs tikrai! Patikėk manim, o aš tavim ir mūsų ateitim. Ir vėl einu gatve, tokia pat kaip tada, tik jau viena ir su žaisda krutinėje. Daugiau netikėsiu tavim, nei mūsų ateitim!

..coliukei: Tarsi sapnas Plaukiau juodų spalvų dangum, Kvepėjau nuvytusių žiedų medum, Spindėjau tamsiais spinduliais, Džiagiausi nebiliais garsais, Dangus pasivertė žeme, Sausra išsiveržė upe, Audra pasislėpė tyloj, Kalnai išnyko lygumuoj, Ir vel degiau atšalusioj liepsnoj, Šalau ledinėj šilumoj, Pajutęs laisvėj uždarytas, ..aš pabudau..

Žvaigzdės Ilgiesi saulės? Palauk, praeis… Po pusvalandžio ji išys is rūko debesų Tu lauki jo? Jis neateis… Ir nenuskris tavo svajonės link žvaigždžių ————————————————— Ilgiesi šilumos? Palauk, praeis… Geriau jau pasidžiauki šiltu lietumi, o tuos artejančios žiemos speigus šaltus tu ištirpdysi jauna širdimi. ————————————————— Tyla užvaldo tavo širdį Kažką ji jauča… Šaltis per stiprus Kai nori rėkti nieks tavęs negirdi Vos nori skristi pameti sparnus ————————————————— Vėl patiri tą pačia beprotybę Kuri tave vis žudo iš vidaus Nors suvoki pasaulio beprasmybę Bet vėl ir vėl tu ieškai mylimo žmogaus…. Muzika siems zodziams: http://www.emusic.lt/mp3.php?id=860 jei kas norėtų pabandyti padainuoti laukiu pageidavimų:)))ačiū

Nezinomybe,tai saule lydinti tamsa? Ar kamuolys minciu pilkai spalvotu? Esu neegzistuojanti butybe, Esu beverte amzina kankyne… Liudesingom akim ignoruoju viska, Sekanti seseli juodos tamsos… Tamsos bevertiskumo ideala, As pavergiu astriais nagais… Velniai ir rukas blankiais seseliais, Skesta nebuty idealo tamsos… Pesimistiskai zvelgiancios akys, Neranda tamsoj sviesos prakartelio… Sirdis alsuoja nebutais praeities aidais, Akys asaroja nebutais gailescio kerais… Kai tamsoi uzsklendusi akis verkiu, Kai tamsoi bijau sviesos…

tik didelio oro grurksnio reikia suprasti….suprasti,kad tu eini tikrai ne tuo gyvenimo keliu kuris tau skirtas….ir viskas taip netikra…net ryte kartais prabundi su dirbtine sypsena veide….pagaliau supranti,kad jau nieko nebeliko,nei troskimu,nei svajoniu,nei jausmu…nebeliko nieko…atemiai be gailescio… ir buvo nesvarbu,kad suklupau,verkiau ir maldavau….tu isejai….tuo metu asaros sustingo kaip ledas akyse… dabar ziuriu pro langa…ziuriu i nieka,bet kazkur labai labai toli jauciu plakancia tavo sirdele….mano gyvenime likai tik rukas,kuris aptemdo mano asarotas akis ir daugiau nieko nematau..tik tave…bet tu nyksti,tu privalai isnykti…as turiu pamatyti ir saule,kuri man seniai nebesviecia….

Kai bures iskels aukstai, Kaip vejo dukras ir lietaus anukes… Prazutingai nes amzina vienatves banga, Ir i toli zvelgs akies kruvinas seselis… Skandinantis vejas maluna, Nulauzes jojo sparnus… Su gailesciu skverbiasi ir neapykanta, Gili ir gresminga-banga ugninga… Viduje kazkas susprogo, Kazkas tikro ir sunkaus… Svelniai puciantis vejas i bangas, Nes jas i kranta ir dauzys i akmenis… Simtai po neapykantos kaukemis, Simtai po pykcio kaukemis… Slepiuosi ir as po savo kauke, Po pykcio ir pokstu kauke…

Jau daug kas laike rankose sena dienorasti. Daug kas ir ant skardzio sedejo nuleides kojas. Ir nieko naujo. Ir nieko nezinomo. Ji turejo gerai islavinta talenta verkti visur ir visada. Su priezastim ir be priezasties. Imerkus kojas i jura. Imerkus pirsta i savo pacios krauja. Sis talentas vienintelis bylojo apie jos dar neprarasta rupesti kitais arba netgi savimi, nepragerta jautruma, neparduota velniui siela. “Siandien su Ignu zaidem “namus”. Jis buvo mama, o as- tetis”. Uzliejusi nostalgiojos saltine privercia ja issitraukti ziebtuveli ir jau paskutine pakelyje cigarete. Ikvepia uz dabarti, iskvepia uz vaikyste…Ikvepia uz plienini saltuma, ir iskvepia uz rozini naivuma. Ji noretu. Tikrai noretu dar pabuti piktu teciu, kuris galiausiai…

Isejo vienatve ieskoti draugu. Ir ju prisirinko. Geru ir blogu. Protingu,turtingu,nuogu ir kvaisu Kaip sielose viskas visiem panasu.. Stebejos vienatve tarytum mergyte.. O taipnuo vienatves noretus pagyti Ir tiems, ko lig siolei jinai nepazino Ir tiems, kurie sedas drauge gerti vyno, Ir tiems, kas jau buvo pasiekes valdzios, Ir tiems, kas vel viska prades nuo pradzios.. Ziurejo vienatve- vieniems ikandin, Kitiems lyg i taikini taike sirdin.. Ir jaute kaip viena visus buryje.. Ir glaudes prie jos vienisa zmonija..

Kur tu? Ash taves taip pasiilgau. Tyliai rieda lietaus lashai langu, tarsi ilgesys mano siela. Kur tu taip ilgai? Paskubek! Tas vaikas, gyvenantis mano shirdyje, kasdien vis giliau uzhmiega. Ishdykes, atviras, shvelnus ir mylintis – jis visas tik tau. Paskubek. Kiekviena diena ieshkau tavo veido tarp tukstanchiu kitu. Kokios spalvos tavo akys? Kokio skonio tavo lupos? Ar shilta tavo siela? Kaip giliai moki jausti? Ar galvoji apie mane, ar ieshkai manes ir tu? O gal mes jau susitikom? Gal nepazhinom vienas kito? Gal esam visai shalia, bet nezhinom to? Tikiu, rasim. O pazhine nebepaleisim. Tarsi laivas ir uostas – visada rasim kelia vienas i kita. Paskubek. Tyliai uzhverchiu dar viena…