Klaudijai… Prabundu isgirdes tariant mano varda naktyje… Apsidairau.. Vasaros naktis, kambari apsviecia menulio sviesa, pro langa kartais padvelkia naktines gaivos gurksnis, akys pamato dailu moters silueta stovinti viduryje kambario. Ji apsirengus lengva suknele, kuria kedena siltas vasariskas vejas, kakla dengia plonas salikelis.. Lengvu zingsniu ji ima artintis prie mano lovos, atsiseda ant lovos krasto ir musu akys sustinka. Ziurim vienas i kita, kalba akys, joos tiek daug pasako… Paimu jos ranka ir svelniai suspaudziu. Nezinau kieki laiko taip sedim, bet tai atrodo lyg kelios akimirkos, akimirkos kurios daro gyvenima malonesni, suteikia jam romantikos ir padaro stebuklinga. Staiga ji nuleidzia akis ir jos ranka isslysta is mano delno.. Jauciuosi prarades didele…

Tamsu… naktis… miestas… miestas nakty… Nereikia… Nereikia matyti, nereikia girdėti… Beprasmiška… Prarasta… Viskas… Nieko nereikia… Nieko nelaukiu… Tamsi naktis prieš akis, Toliau tik mirtis… Nereikia šviesos… Saulė mirus… Užgesinkite žvaigždes… Užgesinkite viltis ir svajones… Lašas… Purvino lietaus, kraujo ar ašaros… Nesvarbu… Nieko nereikia… Moteris… Nuplėšti drabužius, draskyti apatinius… Patenkinti kūną, patenkinti kūnišką aistrą… Nereikia jausmo… Nereikia meilės jausmo… Nieko nereikia… Sudegti aistroje… Be ugnies… susmilkti, išnykti, kad niekas nepamatytų, negirdėtų, neprisimintų… Žvėriška aistra, joje mes gyvename… Žiūrime vienas į kitą ir matome lėles… Vergus… Vergaujančius savo mintims ir kitų norams… Vien tam, kad numirti – pamiršti, prisikelti – prisiminti, kartoti, bijoti, keršyti… Keršyti sau už tai ko nepadarei šiam gyvenime……

IR VEL RASAU AS LAISKA TAU, KURIO JAU NESKAITYSI. RASAU, NES NORIU AS MYLET, NORIU TIKET, NORIU GYVENT IR MIRT LAISKE…

sveika,mano mylima mama, tau laiskeli nuosirdu rasau. pasiilgau taves,miela mama, aplankyki mane,as prasau. daug prabego zydinciu vasaru, nuo tada,kai mane palikai. daug praliejau,mamyte,as asaru, tik del taves mamyte tiktai… na nejaugi,mylima mama, nebemyli dukreles savos? suprantu,palikai mane maza, kad nereiktu tau vargt visados. ar tu pameni,zydinti saule, kokie tavo dukrytes plaukai? ar mastei kaip ji zengs i pasauli? gal mastei,o gal pamirsai… as turiu tavo nuotrauka sena. ja dziaugiuos ir liudziu as su ja, tu sypsaisi joje,miela mama, tu sypsais-as verkiu tyloje. jei sugriztum tu,rytmecio saule, tave puosciau graziausiais ziedais, tave viena as myleciau pasauly ir dainuociau as tau vakarais. parasyk man,nors trumpa laiskeli, parasyk man,mamyte,prasau! atsiklaupus meldziu visagali, kad…

Su tavim daug visko pajutau… Ir kraujo skoni ragavau…. Asaros plove mano kancias tavo tariama meile gyde zaizdas… Diena is dienos buvom kartu tikejaus, kad bent kiek tau rupiu Beprotiska meile zude mane Ir priverte tapti tavo verge Aukojaus..ejau …klupau…del taves o tu? ar ka padarei del manes? Ne sito daugiau nebebus…. Tuojau pat paliksiu tavo namus… Uztenka, visko, man visko gana Siandien namo gristi su kita?? Man sakai, kad as taves neverta… Taip dabar suprantu uz mano meile atlygini su kaupu Dabar negaliu, nekenciu saves… Kaip gyvensiu toliau be taves? Pasakyk uz ka? kodel zaidei? Kodel tiek laiko melavai… Nekenciu saves, nekenciu taves nekenciu visko kas salia taves

vel stoviu as viena prie lango, ziuriu i toli verkianciom akim, zinau,kad niekada nebusi mano, nei visu kunu,nei visa sirdim. is proto varo tas vienatves jausmas kai skamba meiles zodziu kupina daina, sirdis nerimsta,ja uzvalde skausmas, juk as zinau-dabar tu su seima. neatnesi man puokstes roziu, noreciau gaut ju seipsau,be progos. tu vertini tik mano jauna grozi, kuris su metais irgi isgaruos. sirdis man plysta kai grizti i seima. zinau,as tik meiluze-hobio mergina. net nezinau kaip reiks praleisti ziema, kai zvarbia nakti liksiu vel viena. nors jau zinau,kad tavo pazadai nevyke, neissipildys niekad,liks jie uzmarsty, taciau kiekviena karta susitike, paskestam nuodemingos meiles sukury. bet negaliu isplest tos meiles begalines, bandziau-tik…

Į stebuklingą sapną Mus nuneš naktis, Kai ant zvaigždelės supsis Nenuorama viltis… Mėnulis-tamsos magas, Bučiuos miškus ir žemę, Jo bučiny ištirpę Namai miegos sutemę… Į stebuklingą naktį Tamsa mus palydės… Mes lauksime stebuklo Ir krintančios zvaigždės… Kai basakojis vėjas Užmerks tavas akis, Išpils sidabro indą I ežero vilnis… Pasakaitę tau pasekus, Naktis nuleis bures… Sugrįš šviesos valdovas Ir saulę parsineš…

Ta vasara, kai as vaziavau pasilseti su giminemis prie juros, as nesitikejau nieko kito, tik poilsio. Juk as ka tik baigiau mokykla, islaikiau egzaminus, be to, begau nuo vaikino, kuri namuose isimylejau. As maniau uzmirsianti ji tik toli nuo namu. As norejau gerai pailseti ir puikiai praleisti laika, juk prie juros buvau taip seniai, pries keleta metu. Nuvykusi as pamaniau, kad bus tikrai smagu, nes vien ko vertas buvo tik juros osimas… As vaiksciojau pakrante, galvojau apie savo gyvenima, apie įi, ta, kuris liko namuose, ir supratau, koks vis del to yra sunkus gyvenimas. Kaip sunku pabegti nuo saves ir savo minciu, bandyti galvoti apie tai, ka noretum, o ne…

Mano kelias, kaip ir visų kitų, aš jį pradėjau kaip kiti, todėl ir baigsiu kaip kiti. Gimstam mes visi balti, bet greit po to mus sutepa kiti. Kiti, kuriuos jau sutepė anie, kurie buvo prieš juos. Taip mūsų baltas kūnas tampa juodu ir ishnyksta juodame fone… Tamsėjimo aš neišvengiu, neišvengiu nes mane jau mokė kiti. Mokė suprasti pasaulį, kurio pats aš dar neradau, netyrinėjau, nemačiau… Aš tapau stereotipų rinkiniu, na, gal kiek besiskiriančiu nuo daugumos, tačiau nuo to nė kiek ne šviesesniu, nes mane sutepė… Visi mes sutepti, nuo pat Adomo ir Ievos mes sutepti… Būtis tokia klaiki, kai šitai supranti… Aš nebenoriu suprasti, suprasti taip kaip mane moke, aš…

Kazkaip ateina mintis ir pasidaro taip keista… Ta mintis pasauli parodo kitoki… O gal ne mintis kalta… gal kazkas kitas itakoja… Bet ko gero tai nekeicia esmes… Ir stai zmogus matai gyvenima kitoki: viena kart jis toks mielas, toks neapsakomai geras ir tyras, kita kart norisi pradingt, pranykt, istirpt laike, neretai sugrizt atgal, bet… Galbut, zmones kurie skaitys nesupras manes, nes ir pati nesuprantu, kodel ir ka rasau… Tiesiog atrodo keista, bet buna minuciu, kai zmogus jautiesi toks reikalingas, toks mielas ir grazus, o stai kita minute, nors ko gero ne daug kas pasikeite, mintys mato beprasmi ir problematiska gyvenima… O stai, buna taip, kad aplanko ilgesys, pamatai daug dalyku,…