As sedziu viena namuose ir girdziu kaip lauke svilpauja vejas ir i langa barbena mazi lietaus lasiukai! Atejo ruduo. Tas metu laikas kai visiems norisi silumos,artumo,meiles! Taciau mano mintyse visai kas kita,galbut as keista,gal jus nesuprasit manes,taciau taip jau yra. Man jokio skirtumo ar atejo saltas ruduo,ar karsta,kupina nuotykiu vasra! Salia manes nera zmogaus,kuris manes lauktu,ilgetusi,ar del kurio as kraustyciausi is proto,kuri kas vakara noreciau apkabinti,pabuciuoti! Taciau del to as visiskai nesijauciu nelaiminga,ar vienisa! Man gera,as turiu daug draugu,kurie uzpildo mano dienas. As tikrai neesu feministe ar zmogus be jausmu,bet mano sirdyje dar neatsirado vietos jam!!! Negaliu teigti,kad to nenoriu,taciau visiskai del to nesisieloju! Tikiu,kad ateis laikas ir as surasiu…

Verkia is skausmo pilkas dangus Verkia is skausmo kiekvienas zmogus. Tupi varnas ant svirties Buria… pranasas mirties…. Zvaigzde Svajune meile dar isgelbeti norejo Gaila-nemokejo…. Svajoti ir myleti, gyventi ir kenteti Tokia jau ta zmogaus dalia…

Bokalas lėtai pakilo prie Jo lūpų… Eilinis gurkšnis prabėgo per Jo lūpas. Jis pajuto karčiai saldų alaus skonį. Tai sukėlė Jam prisiminimus, kuriuos seniai bandė pamiršti ir tikėjosi, jog Jam tai pavyko, bet ne… Jo žvilgsnis pakilo nuo bokalo ir Jo mėlynos akys kilo iki tol kol sustojo ties Jos krūtine… Jos kvapas… Praeitis… Jis nekentė praeities, nekentė tai ką pasakė, nebekentė žmonių, nekentė to, kam išsiliejo, vien dėl to, kad niekaip negalėjo atleisti sau už šią gyvenimo klaidą… Jis prarado viską: savo Ego, mintis, svajones, norus ir tai ko troško visą gyvenimą… Jam nebuvo gaila laiko praleisto su Ja, tačiau buvo per daug skaudu matyti kaip viskas vyksta dabar……

Dekinga as esu, kad palikai mane Dabar as supratau, kad musu meile buvo netikra galbut tu nekentei manes, galbut as tau buvau prasta. Dabar jauciuos visai gerai, as jau laiminga su kitu Zinau, kad ir tu dabar jau su kita Ir del manes tu nesuki galvos. tik gaila, kad kvaila buvau kad norejau tyketi tavim, kad norejau myleti tave, Kad norejau buciuoti tave. Tu juk nemylejai manes Tu juk negerbei manes ir apskritai as tau buvau tik mazas nulis… P.s.:buti paliktai irgi geras dalykas. Kai esi apakus ir meiles kartai nematai kaip kenti. O kam kenteti…? Kam leistis zeminamai.. Kam buti peikiamai?:) Ne visi vaikinai kiaules, merginos taip pat negeresnes.…

Kartais, ka nieko nemyiu, as myliu vandeni. Jis tyras, skaidrus, jis neduzta… Kol nevirsta ledu… Kartais, kai nieko nelaukiu, as laukiu vejo. Jis svelnus, nematomas, jis nepabega… Kol nevirsta viesulu… Kartais, kai nieko neturiu, as turiu tave. Tu gyvybe, pasaka, tu – stebuklas… Kol nevirsti skausmu…

Vėl ruduo… Ir kodėl taip nekenčiu lietaus, po kojomis krintančių lapų, šlapio gatvės grindinio?… Gyvenimo prasmė – MYLĖTI. Gaila tik, kad meile nebetikiu. Manyje nėra jai vietos. O gal joje nebėra vietos man… Ar aš dar gyvenu? Ne. Tik egzistuoju. Viena. Visiškai viena… Jaučiuosi tokia tuščia… Tik viena išmokau – kas kad meilė man neskirta – aš galiu džiaugtis už kitus. Gal kiti ją pažįsta? Gal kiti yra laimingi?… Tada laiminga esu ir aš. 🙂 MEILE??!!? Kur tu? Taip norėčiau, kad tu ateitum. Kad būtum šalia. Aš lauksiu tavęs. TIK ATEIK…

…kiekvienas esame tarsi angelas su vienu sparnu. Tik apkabine vienas kita, galime skristi… Zinai kokia didzioji gyvenimo tragedija, ne tai kad zmones zusta, bet tai, kad jie nustoja myleti… Juk teisingai motina terese yra pasakiusi, Pasulyje daugiau zmoniu, badaujanciu del meiles negu de duonos trukumo;( gaila, gaila, kad tai vyksta, cia ir dabar… Kodel zmones nekuria tikrojo zidinio savyje, jai nekursime tai ir kitoje jos neidiegsime;( As tikiuosi , kad musu sis jausmas neuzges kaip zvake vejui paputus;( Kodel? Ar negaletum palydeti Savo atodusius manaisiais, pabandyciau sumazinti Tavo kancia, nes juk sakoma kad pasidalijus skausmu, jis sumazeja…nes suprantu nera juo su kuo pasidalinti, laikai savoje sirdeleje jautrioje… Juk mes turime…

Issiskirsim, mus skirs daug myliu bet busim amzinai kartu sirdim ir siela ir dar tu istarsi draugei – as kartu… Praeis kiek laiko metai du bet prisiminimai is senu laiku isliks sirdy su saules spinduliu ir mes busim amzinai bury draugu kaip ir dabar kai esame kartu… Istverem skausma, nevilti nebuvo mums sunku buvo daug sunkiu dienu bet mes islikom mes kartu ns viskas paremta nuosirdumu kuris yra visur tarp nuosirdziu zmoniu… Uz tai istarti draugei aciu visai juk nesunku uz visa laika grazu kuri praleidome kartu…

Su laiku bandau vis prasilenkt- Pirmyn-atgal,bet vis einu… O kartais pavarkstu ir stoviu, Stebiu žvaigždes, Tiesiu rankas į dangų. Žaidimas.Keistos taisyklės. Gyvenimas. Bet vis einu… Ir lenktyniauju, Tikiu ir laukiu… Ko?

Meile – toks subtilus dalykas. Kartais del jo mes netveriame dziaugsmu, kartais liejame karcias asaras. Is tiesu, kartais kyla klausimas, kodel mums reikia meiles? Kada ji prasideda ir kada baigiasi? Ir stai esu ne karta pajutusi, kad kai isimyliu, trokstu, kad man ta pati jaustu vaikinas. Tai siekis, kuris atima daug pastangu ir pamastymu. Kai pajauciu, kad vaikinas mano, galiu lengviau atsikvepti. As jau tarsi zinau, kad jis mano ir niekur nepabegs. Tuomet pastebiu, kad pradedu is jo reikalauti daugiau. Kad mano norai tampa svarbesni… Kai meiles netenkama, tuomet dazniausiai suprantama, kokia ji buvo svarbi, kokia didele ji turejo itaka… Ir isties, kodel taip yra? Kad visi zmones egoistai, tas…