Ziuriu as i tavo skaiscias akis, Ziuriu ir nieko nematau Ziuriu nors tikrai zinau Kad niekada nebusi mano Ziuri tarsi i tolima kelia….

As noriu but laisva Laisva kaip paukstis, Kurio sirdis nejaustu skausmo ir kancios, ir asaru suriu, kurias daznai ryju Sunku, Sunku su tavimi, bet dar sunkiau man be taves. As taip noreciau buti tuo, kas nesupranta zodzio skausmas ir kancia, buti laisva ir but laiminga…

ar tu zinai,kad meile turi pradzia? ji paprasta,be zodziu imantriu. o ar patyrei kada meiles pabaiga, kai skaudus zodziai nejaucia jokiu ribu? o ar matei kada tu saule kylancia? is pradziu neryski ji-tartumei liudna. o ar girdejei kada tyla klykiancia, kai nedrysai pakelt akiu i ta kurios nera? o ar bandei etverti savo sirdi? ne man,o kad galetum pats save suprast. gal skaiciavai kiek tave mylinciu zmoniu nuvylei, tik tam kad sielos tustuma galetum rast? tad atsistok tarp osiancios misku ramybes, pazvelk i saule kylancia,maldauk atleisti tuos kur uzgavai surask tu savyje jegu labai tvirtos stiprybes, kad pats suprastum ka gero,o gal blogo padarei.

Vel i mano sirdi pasibelde ruduo.Atejo tyliai ir kasdien saldo mane vis labiau ir labiau. Vel saltas vejas nureng medzius,jie numes savo auksinius rubus ir liks nuogi,kol ziema juos neapdengs savo pukuota kaldra. Tik vienas kitas lapas liks-patys stypriausi lapai. Einu taku,kuris nuklotas auksu.Po kojomis jis taip ir slama.Lija lietutis.Kiekvienas zmogus kazkur bega,skuba.Visi susirupine. Mano akys sketsta liudesy.Viena,niekam nereikalinga.Vejas arso mano plaukusi visas salis.Kaip ir sas neberandu sau vietos.Kur mane veda sis kelias?Tikriausiai i niekur…

Ar tau truko konors, taip kaip oro, Kaip saulutes siltu spinduliu? Ar tau buvo ilgu be to juoko, Be didziuju zydruju akiu? Ar kada negalejai uzmigti? Vis svajojai, galvojai, mastei… Ir galvojai, kodel gi sia nakti Zvaigzdes ziba ryskiai ir aukstai. Nemiegojau ir as tamsia nakti… Skaiciavau zvaigzdutes danguje… Negalejau uzmigt prisiminus Tavo zvilgsni ir sypsni tada… Pajutau as tada, kaip man truksta Tavo juoko, akiu melynu. Kaip as noriu tave vel matyti… Apkabinti… Sakyti: „Myliu!”… Ir man truksta taves, taip kaip oro! Kaip saulutes siltu spinduliu! Ir tada nejuciom pagalvoju, Ar tau truksta manes?.. Istiesu…

Tik tuomet kai uz lango tamsu, Kai aidi tyla namuose. Tik tuomet as suprasti galiu Kaip nepaprastai reikia taves. Ne tuomet kai gyventi sunku! O tada kai paselusiai liudna, Kai net asaru neberandu.

Netiesa tie tavo zodziai, Netiesa kad,jie tikri Netiesa,kad myli mane Tu myleti negali Gal tave as ir mylejau, Gal buvau per daug kavila, Gal maniau kad mes laimingi, Bet taip nebuvo niekada Nezinau ar tu dar gyvas, Nezinau ar dar pazysti tu mane? Bet zinau tik viena dalyka Nemylejai tu niekada!!!!

Cia gal ir nevisai i tema, bet gal kas pamenat tokios senos dainos zodzius, kur dainuoja kazka panasus: Pirma kart menulis mate Ejo ji viena Baltas sydas veida denge Buvo ji linksma Antra kart menulis mate Ejo jie jau du… Buciau labai dekingas jei kas dar pamenat ir parasytumet sios dainos zodzius. Aciu

Pragariskas rytas 06.20val. ryto. Prabundu ispiltas prakaito. As…. as…. man sunku…… man liudna. Supanikuoju. As eilini ryta prabundu vienisas it pirstas, kur Tu??? Su kuom Tu??? Nieko as nezinau, o ar noriu zinoti?? Nezinau…… tas nezinomybes jausmas mane jau uzvalde, jau beveik puse metu kaip as nieko nezinau. Netik apie Tave, bet ir apie save, apie savo ateiti, as pasimetes. Jei kazkada drasiai galejau svajoti apie MUSU ateiti, tai Tu man sia minti labai greitai iskrapstei is manosios smegenines. Dabar vos dristu pagalvoti kokie bus musu “ pirmieji” pasimatymai. Panika, as nesuvokiu ka darau….. reikia begti i darba….. o as stveriu popieriaus lapa ir inirtingai kazka rasau, rasau. Net nelabai…

Kai pamačiau akis tavasias , Nebemačiau aš nieko , tik tave… Man rodos laikas tą akimirką sustojo, Užsimerkiau ir jaučiau aš meilę savo širdyje. Jaučiau kaip ji liepsnojo mano mintyse, Ir ašara iškrito man tada , Riedėjo ji skruostu mano šaltu, Riedėjo ten , kur šilta ir gražu…