Kaip paskutinis rudens lapas,draskomas vėjo,blaškausi tarp beribių platybių:laimės ir kančios.. Norėčiau nukristi ir džiaugtis rytiniu saulės spinduliu,švelniai glostančiu mano skruostą…Pajusti duslų žemės alsavimą ir išsilaisvinti iš tos skaudžios nežinios,kuri amne taip stumia į beprasmiškus prisiminimus… Pagaliau vėjas nurimo,aš lėtai nusileidau ant žemės,tačiau rytinė saule jau kažkodėl nebetaip džiugino.. Žiūrėjau į dangų,kuriame nerūpestingai žaidė balti debesų angeliukai.Jiems niekas nerūpėjo..Įkalinti laike jie kybojo virš paslapčių kupino pasaulio.. Susigūžusi ir išsigandusi gulėjau ant šaltos žolės ir mąsčiau…Tačiau skaidrus lietaus lašas ragino ryžtis naujiems išbandymams.. Tada aš suvokiau:likau viena.Teks žingsnis po žingsnio kopti per nežinomybę..

Ateik. Nebijok. Visi mes savi. Aš duodu tau ranką; matai? Čia- mūsų duona brangi, O čia mūsų šviesūs sapnai. Čia mūsų fantazija plati, Čia gyvena tik linksmi vaikai. Žinau, sunku be mamos dabar, Bet tu nebijok, pamirši jos akis baisias. Nesijaudink; ji čia tavęs nepasieks, Ir tavęs nemuš. Žiūrėk, žiūrėk matai? Čia- angelo sparnai. Jie neša tave naktį, Kai niekas nemato. Žinai, kur jie skrenda? Į dangų- pas mamą. Bet tiktai pas gerą. Tu klausi kas šluostys ašaras tavo? Aš nušluostysiu! Tik tu nebijok. Kodėl tu žiūri pro langą? A, supratau… Tie vaikai turi mamą. Tai kas, čia dar geriau. Žinok tie vaikai mūsų nemyli, Jie mūsų verkimo niekad negirdi,…

A beautiful, voluptuous woman went to a gynecologist. The doctor took one look at her, and all his professionalism went out the window. He immediately told her to undress. After she had disrobed, the doctor began to stroke her thigh. Doing so, he asked her, „Do you know what I’m doing?” „Yes,” she replied, „you’re checking for any abrasions or dermatological abnormalities.” „That is right,” said the doctor. He then began to fondle her breasts. „Do you know what I’m doing now?” „Yes,” the woman said, „you’re checking for any lumps or breast cancer.” „Correct,” replied the shady doctor. Finally, he mounted his patient and started having sexual intercourse with…

vakar vakare nuėjau į kiną ten sutikau merginą-giną-giną ji akylai į mane žiūrėjo iš baimės man net keliai virpėjo kiek kartų ją paslapčia aš stebėjau kol ji mano draugui ant kelių sėdėjo dabar pasitaikė neeilinis šansas įrodyt, kad aš ne nevykėlis Hansas Gina, Gina, Gina bet kaip prieiti, kaip pakabinti prakaitas pila, pradedu springti šauna mintis gal gėlių jai nupirkti bet tuščios kišenės atima viltį užkalbint reikėtų, bet ką pasakyti pagirti jos plaukus ar viską iš karto mokykloj daug mėšlo į galvą prikrovė bet merginų kabinti niekas nemokė galvoj nebeliko jokių kitų minčių ant kelio stovi daugybė kliūčių aplink atrodo visi mane stebi jie tyliai savo ironiją slepia striomas suima,…

Ilgas dienas vis galvojau apie givenima kodel as jame givenu del ko siame pasaulyje esu jei visvien as taves susigrazinti negaliu Be taves as visalaika savo mintyse verkiu As sito viso daugiau pakesti nebegaliu As vis prisimenu tave tavo juoka kuris praskaidrindavo diena manyje tavo balsa be kurio man dabar yra sunku kurio as jau svelniai skambancio nebeisgirstu Tavo akis kurios man primena zvaigzdes danguje Acimeni kai mes jas stebedavom tamsoje? Tu kaip angelas buvai mano sirdyje Angelas be kurio man dabar yra tikrai sunku be kurio as vel verkiu As nebezinau ar mylesiu dar ka nors taip pat kaip tave myliu as zinau tik viena jog mano sirdis priklauso…

…Laisvės aiduose… Nuo minties ant minties, Nuo jausmo iki nuojautos, Ir nuo to ką tau davė gamta, Ir ką sukūrei pats. Iš tamsių erdvėlaivių pakyla laisvės paukščiai, Klykiančios žuvėdros godžiai ryja ryto tamsą… Iš to ką dar vakar girdėjai statysi tai ką Prieš tai matei kažkada… O neapykantos vartų spyna staiga išnyks. Dar kartą pakviesk garsiai tylą! Tvirtovės sparnais apsipynus vis tiek nepajėgs ji pakilti… Tiesiog lyg nėra, lyg nebūtų čia nieko, tik silueatas šviesos! Juk liūdesio fone matytis gali ir džiaugsmo šešėlis… Bet kartais net laisvės troškime sušvinta niūri šypsenėlė. Sušvinta, nublanksta, pradingsta. Šypsaus. Čia ir dabar. Ir tik Jums, su laisvės puokšte rankose…

Nulipdėme, Moteruo, kiekvieną įlenkimą išdailinome. Vietas Jųjų delnams liesti – grakščiau už snigimą. Jauti, Moteruo, besigeriančias akvarelės spalvas krūtin. Ruošėm vietą Jų glamonėms – tylesnėms už mus. Paleisk savo juodas plauku vilnis, Moteruo, sniego moteris reikalauja švelnumo – srovenančio Jųjų delnais. Nekalbėk, Moteruo, tai išganingiau už mūsų meilę šimtui metų vienatvės. Tyla Jiems – neegzistuojančią mumyse. Melskim klaupusios ties jos kojom, mūsų gyvenimams, Moteruo. Suteikim dirbtinį reginį femme fatale pradui – esmei Jų akimis. Gulkim, Moteruo, gulkim angelams gyvybę suteikt. Savo gyvasties šiluma ir kūnu juos gimdyt – žemę angelais raižyt dėl Jųjų. Apkabinkim savo sniego moterį, Moteruo, ji tirpsta dėl mūsų būvimo. Tyru vandeniu liūliuoja sielų vienatvę. Moteruo, mylėkim.

As puikiai suprantu, kad kiekvienas žmogus privalo pasistengti save įtikinti, kad turi dievišką dovaną -gyvenimą ir palikti jame savo zymę imanoma ilgiau..Bet ką daryti tada, kai nejauti, jog tai yra dovana ir visos tavo mintys liudnos ir juodos?.. Kaip gyventi, kai pastoviai jauti didejancia baime-kas bus toliau? Ka daryti, kai matai, kaip draugai kapstosi is nelaimiu, o tu i jas klimsti vis giliau ir giliau?..Kaip elgtis, kai tu suvokei, kad gyvenimas tau nebe dovana, kai is gyvenimo savo noru pasitrauke tau artimas zmogus? Ka galvoti tada, kai tu visa laika supratai gyvenima ne kaip teise, kuria tu pasinaudoji arba ne, o gyvenimas tau buvo pareiga ir kad tu pats negali…

Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos seimos namuose. Seima buvo gana siurksti ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu kambaryje. Vietoj to angelams buvo duotas plotelis saltame rusyje. Kai ant kietu grindu jie pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamate sienoje skyle ir ja uztaise. Kai jaunesnysis paklause, kodel, vyresnis atsake: „Ne visada yra taip, kaip atrodo”. Kita nakti angelai apsilanke labai neturtingo, bet paslaugaus ukininko ir jo zmonos namuose. Malonus zmones pasidalino trupuciu tureto maisto ir leido angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai pailseti. Kita ryta, tik pakilus saulei, angelai rado ukininka ir jo zmona skaudziai verkiancius. Vienintele karve, kurios pienas buvo vienintelis ju pragyvenimo saltinis, gulejo lauke negyva. Jaunesnysis angelas…

Mano sirdis dar vis plaka tavimi. Ten gera, linksma, silta ir svelnu… Joje daugiau nieko nera, Tik isskyrus tave ir mane. As gyvenu tik tavimi mielasis, As dziaugiuosi tik tavu kvapu, Man tiktais tu keli dziaugsma. Nors tas dziaugsmas, Kuri as pati susikuriu… Man laukt taves tokia kankyne… Tau sakyt „nemyliu” taip sunku, Nors tu galbut zinai,kur as meluoju, Bet kodel nenori likt kartu?! Tu nekenti, nemyli, negerbi manes Nors tave as myliu saugau ir tavim tikiu… Tau tas pats, kad be taves prapulsiu, Tau tas pats, kad man labai sunku. Tau vis vien, kad del taves daznai pravirkstu, Kad be tavo ranku negaliu, Kad kankinuos kiekviena diena, Kad sapnuose…