Mintis perskrode tamsi migla, Kazkur letai lasa kraujas, Kazkur dusliai klykia balsas, Nekalta mergele pasmerkta prazutin… Sublykses pries akis kryzius, Jo seselis lydes mane lemtin… Sutiksiu as ja placiam gleby, Saltom akim zeres spindesys… I sapnu karalyste-i prazuti nuzengsiu… I vilti ir juodaji angela nueisiu pescia… Paliesiu as varvanti altoriu, Nuo kardo nuvalysiu raudonaja mirti… Kris nekaltas kraujas is ranku pilnu smelio, Kris ir sirdis porceleninio sidabro… Uzges ugnis ir sypsena sustings, Isiziebs juoda zvake prie altoreus balto… 2005.VI. 13.

baltu taku per balta puga maza naslaitele skuba skuba. iesko ji pastoges nakciai kurioj galetu susilti… bent minutei… jos basos kojos, susalusi nosyte; ir plaukai jau apserksnije- kaip Snieguoles. tik… nykstukai septyni- kur? kur jie paslepti?

Islysk,vampyre ituzusia sirdim, Parodyk,savo tikraji veida.. Parodyk,ka gali sia nakty tamsia, Zinau,tu,nevienas esi sioj migloj… Pasirodyk,ir bus atleista… Parodyk,savo veida balta… Islindusias kruvinas iltis, Prie lupu kampuciu mesos gabaliukus… Pabusk,Juodasis angele… Parodyk save kas esi… Isnirk,is kapo salto ir juodo, Is tamsos niurios ir vienatves prakejktos… Pasirodyk ir bus atleista… Ateik,isgirsk,nes kvieciu Tave… Ateik amzinybes grozi, I manas rankas suteptas krauju… 2005.VI . 15.

Juoda saule lydi mane lediniu zvilgsniu, Juodas seselis temdo man akis. Rasyti laiskus man sunku, Nes tamsa ir ugnis degina man siela. Tikejimas dorybem uzgeso many, Tik vilties kibirkstis dar rusena many. Tamsos sparnais as apglebsiu tave, Skandinsiu tavo sielos svelnuma. Tu sapnuosi kosmarus ir juoda dangu, Ledines akis ir sukaustyta grandinem siela. Tu sapnuosi akis raudonas is pragaro, Sapnuosi ir verksi,sapnuosi ir verksi… Tu sapnuosi kosmarus ir juoda dangu, Sparnus kruvinus angelu suzeistu. Tu skausma ir mirti atnesi i zeme, Badu ir maru kankinsi saltai… Kruvinos asaros pasrus is akiu, Tai ledines akys uzsalusios ledu… Tu sapnuosi ir verksi gailesciu apnykes, Sapnuosi ir verksi,sapnuosi ir verksi… Pabusi,pasoksi is sapno…

Mano sirdis viena Siam pasauli baisiam Nieko nera aplink Tik as ir mano sirdis Draugai ismire visi Paliko mane liudesi Ir kamuoja sapnai liudni Kaip zuvai meile mano glebi… Migla tokia tirsta Kad kelio atgal nebera Ir likau as tenai Vienisa amzinai…

tu ziuri y ja ji ziuri y tave tu lauki jos ji laukia taves nerimas , nezinia veje ar ji dar ateis ar jau ne ji spindi tik tau tik tau vienam o tu nesuzibejai taip ryskiai kaip ji likai vienas , nematomas bet ji nepamirso taves ji myli , ji jaucia sugrys ji dar pastave nebijok …

Susitikom mes visaj netycia, kai jau saule leidos, ir tada kazkas ivyko, tu sakei ne velnio… mes snekejom apie viska viska… as maniau mane mylejai, bet juk tai netikra… buvo noras begalinis, bent priliesi tavo veida, as svajojau naktimis, jog tiki tu meile… ir lieciau as tavo veida, buciavau tave, tu tikrai tikejai meile, as maciau tai akyse… bet svajones issipildo, jei labai labai tiki, ir tada jausmai susildo, kai su mylimu zmogum esi… as tikejau visada, ir dabar tikiu, ir tikesiu betkada, lauksiu kol istarsi MYLIU… tad tikiuosi, kad tu patikesi kadanors, ir tariu iki, as tikiu kad gryzi, nors…=/

Tik nedaugelis zino, kas yra mirtis… Mirti nera jau taip baisu. Deja, nei visas, nei menka dalele gyvenimo pries mirstant pries akis neprabega… Tik pamatai kreiva daktaro sypsena ir… viskas pradeda temti. O grizes, gyveni ir toliau kaip gyvenes… tik kazkaip sunku susitaikyti su tuo, kad prabego dvi savaites to trumpucio uztemimo metu… Ir pradedi suprasti, kad Dievo nera, kad jis egzistuoja tik senu bobociu nupizdejusiose is senatves smegenyse. Kad kunigai, kaip sakalai, suleidzia savo astrius dantis i dveseliena… kad jie naudojasi kiekvieno musu mirtimi… Ir mirs tas juodaskvernis „Dievo tarnas” kuris atsisake mane mirstanti palaiminti, vien del to, kad pasitraukti nusprendziau pakeldamas pries save ranka… Vien per ji buvau…

Naktys bemieges-be sapnu, Drasko mintis su liudesiu giliu… Sirdies kertele tuscia ir salta, Sruva krauju beribe viltis. Istiesiu tyliai tau as ranka, Paliesiu svelniai tavaji veida… Krauju nudazysiu as savaji sapna, Geltonaja roze isteiksiu jausmam… Susals sirdis i juodaji akmeni, Pavirs naktim mana diena… Misiu krauju ir sutema, Priesu pataps dienos siluma… Neverki,kantrybe,asarom linksmom! Neverki,ateitie,juodosiom plunksnom! Neverki,viltie,dienos siluma! Pravirkdykit,asaras dienos sviesoje! „Kai sauks Tave vienatve, Apsimeski,kad negirdi! Kai sauks Tave kantrybe, Pravirki,asarom linksmom! ”

Pro lango plyšį įsiveržė mažas, šviesus spindulėlis. Hermida pramerkė akis ir išvydo mamą. Ir vėl? -Mama, mama, neišeik, pabūk šalia manęs, aš tavęs pasiilgau! Mama! -Aš visuomet esu čia. -Kodėl vakar aš tavęs nemačiau? Nemačiau tavęs labai ilgai…. kodėl taip viskas nutiko, mama? -Taip geriau… Tada motina dingo. Ir vėl akyse mirgėjo maži saulės spindulėliai… Hermida mamos neteko kai jai buvo septyneri. Aštuonerius matus Hermidos širdis negali užverti žaizdos. Gyvena ji su tėvu, kur jau su tėvu. Galima sakyti- viena. Tėvas, vos bevelkantis kojas pareina namo iš kaiminystės, kaip visada tranko kas pakliūva po ranka, paskui pakliūva ir Hermida. Jos veidas nusėtas mėlynėmis. Tačiau šias traumas kompensuoja nuostabiai rudos akutės.…