Pirma kart kaip pamaciau tave… Kazkas uzsiplieske manyje…. Bet nedrysau prisipazint…. Savo meile ishpazint… Ir pasakiau tai tik dabar… Gal kazka netaip dariau…. Mano sirdis priklauso tau…. Nors tu to nezinai… Tu liksi manyje per amzius.. Kol gyslom kraujas vaikscios… Nors nemylejai tu manes…. Bet as ishprotejau del taves… As nepamirsiu taves niekados… Nors as ir mirstu del kancios… Del to jausmo visagalio…. Vadinamo MEILE…. shtai dar vienas mano kurinelis… ir kaip jau sakiau ir sis atspindi mano gyvenima… As kabai myliu viena zmogu ir del jo kraustausi is proto bet tox vaizdas kad as stoviu kryzkeleje vienas… ir nera kam pasiguost… tai bent kuriu situs eilerastukus. 🙂

uzuodziu mirties kvapa…ir balta,kruvina ranka ji glosto mane….uzuodziu ir ejnu i tamsia ruscia nakti tylia…i duobe uberusia akis man saltu smeliu….ejnu i ten,kur niekas manes nemato,negirdi…ejnu ten kur nieko as nematysiu…tik tyla ir alsavimas plesys man krutine….mirti atejau i zeme…negyventi o mirti ir nieko nematyti…isnykti….

Galiu matyt Tave tik nakty, Isbalusiu veidu ir spindinciom akim… Galiu tik liesti Tavo veida, Drebanciom rankom is baimes dideles… Zinau,mums meile neskirta visai… Uzdraustas vaisius ir vienatve amzina… Galiu matyt Tave tik nakty, Ir justi Tave godziai ryjant mane akimis… Zinau esu as padaras bejegis, Dar vadinamas pas jus maistu… Man tik skaudu matyti Tave toki, Skestanti vienatvej ir tamsioj gludumoj… As isimylejau i amzina vienatve, I spindincias akis ir astrius iltis… Taciau esu tik maistas Tau, Dar vadinamas bejege… Saulei patekejus,Tu isnyksi tamsoje, Palikes mane viena su asarom veide… „Lestatai…”Tyliai istarsiu Tavo varda, Ir vel as lauksiu tos lemtingosios nakties… Zvilgantys iltys ir saltos rankos, Zybes nuostabios akys…

Kai man bus blogai as tau skinsiu laiskus-lapus tunancius mano krutinej Vis sunkesnius ir sunkesnius prisigeriancius mano skausmo… Noriu atsikratyti to skausmo!! Noriu nieko nejausti! noriu isnykti! Noriu issivaduoti Nekvepuoti,nematyti,nejausti Nematyti,nejausti,nekvepuoti Nejausti,nekvepuoti,nematyti… Istisine malda kuri niekados nesibaigia

kai auksu spindi saule, kai tyli zeme ir dangus. tada mane uzklumpa laime, tada man sirdyje ramu. tada as lyg skrendu tuo sauletu dangaus taku. ir niekad as nebeklumpu. ir niekad man nebus skaudu. daugiau as nieko neprarasiu: nei zemes, saules ar dangaus. daugiau as niekad nebekrisiu ir nieks manes daugiau nebaus. man siandien gera-ar matai? aplink mane- zali zali berzai… mes soksim sauletam take nes as- geru draugu rate. uzteks liudeti mums ir verkti: atejo sauleta diena. as noriu begti, lekti, saukti, kad as esu draugu rate! mes laimingi- juk sviecia saule mes laimingi- mums sypsosi dangus. mes laimingi nes sis pasaulis yra sukurtas tiktai mums!

Ziurejai man i akis ir manei viska zinas apie mane.Bet nesupratai tik vieno-as degu meile tau.As buvau nedrasi,todel tu nezinojai,kad ta sypsena buvo-tau ir tas zaidimas buvo tikras gyvenimas,mano mintys visada su tavim.O noras pamatyti labai stiprus,stipresnis uz nora pamirsti.Tau visai nesvarbu ar as laukiu,ar as svajoju apie tave.As myliu tave,noreciau rekti iki uzkimimo,bet bijau isgirsti atstumiancius zodzius.Man sunku myleti ir tileti,bet tai darau,nes labiau uz viska bijau,kad tu nekesi manes,taip kaip as nekenciu saves uz meile tau.Kodel neprisiverciu istarti tu zodziu,kodel bijau?Ar verta tave myleti,ar verta svajoti apie tave ir matyti sapnuose?Ar as kalta,kad myliu,myliu po velniu tave!!!

“…….” Sudauzyti taure vyno balto, Ir zvake sulauzyti per puse. Ir plunksna rasaluota isteplioti, Balta lapa-popieriaus likimo… Baltai juodai,israizyt rastuotai, Ant kruvino lapo rasalu juodu, Rasyt likimui laiska-meile, Isisegt i plaukus roze balta… Nuvytus roze-balta grazuole, Paskendus asarose motinos skara… Gules ir laiskas neskaitytas nieko, Kaip vyno taure suskilusi i sipulius… Nei vilties,nei ateities nera daugiau, Tik apsivyniojus juoda skara, Zengs pirmyn,prie karsto mazo. Tai,likimas nesuprates laisko…! Pavasario jau menuo pirmas, Zvake vis dar guli,roze sutrupejus… Asaros rieda,krinta is akiu, Nes prie altoriaus balto guli uzgesusi vaikyste…

Aš saule, vėju tau buvau Buvau ir ašara skaidria, Lietum lijau, Šalta, žvarbia žiema buvau Ir nebūtim būties fone. Ir vėl degiau- Ieškojau saulės tavyje, Švelnumo, meilės širdyje. Kaip paukštė vėl sparnus skleidžiau Į meilės jūrą begalinę Tikėjaus , vyliausi, tačiau Vienai tas skrydis i žydrynę Toks mažas , pilkas-nemačiau, Kad tam kely aš vėl viena likau. Norėjau visko- Saulės, vėjo ir lietaus, Net ir žariju gęstančių, Kad meilė sutvirtėtų, Liūties iš dangaus, Kad siela palengvėtų. Tik jaučiu- Tu kažkur netoli, Bet ne mano kely…

“Troskimas…” Uzgesint sios zemes gerybes, Ir palaidoti siela giliais p zeme… Palikt tik asaras niuriam veide, Sioj vienintelej sviesioj gludumoj. Uzverti vartus,saltus ir abejingus, Pazvelgt i pasauli kitomis akimis. Pastoti kelia silumaj ir sypsenaj, Stengtis jausmam nesugryzti atgalios. Saltu kardu paglostyti sirdi, Zvake juoda-izziebti skausma. Asarom skaidriom uzgesinti liepsna, Balto muro sienas nuspalvintijuodai. Trokstu buti salta kaip akmuo, Isikibti i vartus-saltus ir abejingus… Maza mergaite dar pabuti trupti, Ir dziaugtis gyvenimu isikibus vartuos. Baltas ramunes ismindzioti basa, Sumindzioti be gailescio baltasias grazuoles. Krauju aplieti siena juoda, Ir akis uzmerkti prie vartu isikibus…

mirtie, kas tu? tu ateini nekviesta ir neprasyta. tu pakerti jaunus ir senus, suzeidi dideliu ir mazu sirdeles. kas tu? tu sukeli daug skausmo, padarai daugybe nelaimiu. musu nelaimes- tavo juokas. tu tyciojiesi is musu, zmoniu gyvenimo… kodel? uz ka tu mus baudi ir zemini? kodel rodai savo pranasuma? kodel tu sudauzai daugybe sirdziu, viena nuramini? kodel is zemes pasiimi dar viena lopineli zemes, apzelusi ir juoda, kuri sudauzytos sirdys pavercia rojumi zemeje, skirtu tai vienintelei nuramintajai sirdziai, jos kunui, kuriame ji, deja, nebeplaks..?