Jos kasos spindejo auksu,tarytum saules spindulys issiliejes ant baltos palanges.Tamsiam kampe,tupejo pilksvai melynomis akytemis kaciukas,stebedamas ja savo giliomis akims,tarsi persmeigdamas jos begailescio krutine.Ji gulejo savo kraujo klane,akys sustingusios it ledas,tik krutine smeige gilus peilio duris.Asmenys buvo tokie astrus,kad primine adatos galiuka.Jauna mergina gulejo savo lovoje,atmetusi rankas i sonus,o nuo jos rankos pirstu,lasejo kraujas.Ytampa kambary neatslugo.Karstis vis skverbesi pro namo murine siena.Saule vis labeu kaitino balta palange,nuo kurios matytis,kaip kilo silpni garai.Viskas buvo tas pats,niekas nepaliesta,tik jis,mazas nekaltas padarelis su pilksvai melynomis akytemis,sustingusiu snukuciu,uoste ir kartkartemis lyzteledavo is jos nekaltos kraujo balos. Virtuveje vis dar ruseno zidinys,sproginejo sauso medzio gabaliukai,lyg noredami padegti salia gulinti pliusini kilima ir praryti viska,kas buvo siame…

Ar zinai, kad nebesugebu surinkti savo sielos? Rodos net nuo tavo prisilietimu ji virpa, nuo zvilgsnio skyla ir nuo zodziu duzta…Taip sunku apsimesti , kad vis dar esu ta kuri ishgyvena, be asaru, skaudziausius likimo smugius, ta kuri neturi silpnybiu…Sunku slepti pacia silpniausia vieta. Tave. Tu esi mano silpnybe. Pardaviau save uz tavo meile, kuna, laika. Gyvenimas mano mokytojas ismoke nepaluzti, o tu ismokei verkti…verkti nakty kaip mazai mergaitei, verkti is nevilties. Asaros nualino mano kuna, melas prota, o meile siela… Ar isivaizduoju savo gyvenima be taves? O tu isivaizduoji gyvenima be garsu, jausmu, be prisilietimu ? Noreciau siam jausmu proverziui ant balto lapo sugalvoti tinkama, nebanalia pabaiga, bet jis…

Kiekvienas turi turėti žmogų, kuris tave myli, nekenčia ir tau padeda. Jei nepažinsi pykčio, nepažinsi ir meilės… ir taip pasaka be galo. Kiekvienas žmogus svajoja apie meilę, bet nenori nuo jos nudegti… bet niekada to padaryti negali. Meilė turi savo galą- skausmą. Bet jei niekas nieko nemylės- visi bus šalti lyg jūroje paskendęs laivas… Jei kiekvienas žmogus pasistengs mylėti taip, kad ta meilė nepasibaigtų, tada visi žmonės būtų laimingi. Taip nėra, nes ne visi žmonės vienodi. Vieni vertina meilę, kiti pinigus ir t.t. kai susikerta du interesai viskas baigiasi ir prasideda skausmas. Skauda ne taip, kaip smarkiai susitrenki… skausmas būna stipresnis net ir už šūvį į širdį… šito skausmo nepapasakosi…

Iš noro lietuas pražysta svajonės, Kai krykštauja vaikas šalia… Ir menkos rankelės su šypsena lūpoj, Pravirkdo medinį smuikelį… Su fleitos melodijos žodžiu, Sužydi net kapas užmirštas, Nes seną ir pamirštą mūrą Paliečia vaiko rankelės…

Kai būna liūdna aš tada, Atsimenu su šypsena Tave, Kai mano šypsena veide, Galvoju vien tik apie tave. Kodėl nėra tavęs šalia? Nes tu toli ir aš viena… Aš vis jaučiuosi pamiršta, Tačiau išvystų SMS ekrane Ir jau džiaugiuosi, susitiksim vakare… Nors ir tavęs nėra šalia… Šį vakarą žinau, aš būsių ne viena!

Žiemos sniego vandens prisungtas šaligatvis Glaudžia vienišą žmogų be duonos… Mažos mergaitės delne vis dar šviečia- Sidabro spalvos pinigėlis… Tik tiek šiandien ji gavo- Rytoj ji čia neis, Nes žmonės dar skuba iš darbo, Ir pro ją nepraeis… Vakare, kai miestas užmiega, Mergaitės skruostu ašara rieda… Murzinu delniuku nusišluosčius Dar laukia stebuklo nakties… Tik žvaigždutės jos nepamiršta, Tik gelsvas mėnulis dainuos, Lopšinę, kurios neišgirdo Mergaitė iš savo mamos… O rytas, kuris saulę jau neša, Sušildo mergaitės rankas… Sidabro spalvos pinigėlis Vis žiba šaltuose delnuos…

…Mintys neriasi…esu ten…guliu, smengu…ir nieko nerandu…asaros jau cia…noriu kalbeti…bet nieko nera salia…as smengu…ten kur nera jegu…pagauti esme sunku…as negaliu…asaros vel cia…ir as liudziu nakcia… P.S (paslepta gili mintis-jei jus nesuprantat reiskia poetu buti negalit:))))

Pusk vejau! Stipriai kaip gali! Blaskyki sniega i visas puses! Kaip as blaskausi gyvenimo kely Atrasdamas vis juodesnes erdves! Pusk vejau! Tiesiai man i veida… Neleisk ikvept nei vieno oro gurksnio! As pats sau uz klaidas dar neatleidau, Su grauzatim sia ir kapan atgulsiu. Pusk vejau! Ledine savo gaiva, Susaldyki kiekviena kuno lopineli! Nejau ir tau nei kiek manes negaila, Nejau ir tu pasmerksi mano vele, Pusk vejau! Isnesioki zinia! Pranesk visiems, kad nebera manes… Naktim klajoju po pripustyta plyne, Kaip ir kasdien, gailedamas saves…

Tyla… ramybe… mane aplanke praeitis… ir tavo akys, tas tavo zvilgsnis, kai tavo lupose skambedavo: „MYLIU TAVE LABAI” cha! naivuole as tada buvau ir tavimi tikejau… bet gal zinai kodel? a, jau zinau, as tave mylejau… mylejau? tai gal pagaliau jau nebemyliu? taip, tikriausiai as tave mylejau, o dabar jau ne. bet kur ta meile dingo? nejau as ja velniui pardaviau kaip tu? as juk taip negaleciau! Idomu, ar tikesiu as vaikino zodziais kada nors, ir is vis, ar dar karta as pamilsiu? juk pirma meile as atidaviau tik tau… tu man sakei, kad nieko neraamzino, o as tikejau meile amzina… verkiu… nors prizadejau sau neverkti ir negraudinti skruostu asarom…

Praleisk saule pro pirstus..leisk jai sviesti stipriau..te apakina manyje tava zvilgsni…Praleisk ir veja pro savus pecius…te glosto ir guodzia riedancias asaras nuo iraudusio skruosto mano…Tik kazkur stoviu tolumoj,be saules,be vejo…Kazkur karstai glaudziu nulinkusia vakar dovanotos raudonos rozes galvute…rankose tvirtai suspaudusi tavo nuotrauka,letai glaudziu prie lupu persisunkusiu nuo asaru…Tu nepasikeitei,tu vis dar toks pats..pavargusiomis akimis tu zvelgi i mane pageltusiame popieriuje..ir kukliai susukuota kasyte..Viskas baigesi..padejai taska viskam…ir mano krutine nustojo alsavusi..ir medziai ir saule ir vejas verkia man…nebesviecia taip,kaip sviete tada…vejas nebealsuoja pro pecius taip,kaip tada… Sedziu prie lango…tuoj lis…viskas aptemo,apnyko..sunkiai ir liudesingai linguojanti obelis,dauzosi i palanges..draskoma vejo,kuris kazkada glaudesi prie musu peciu..dabar jis piktai selsta ir pleso lapus..lygiai taip pleso…