noriu buti su ja… noriu glamonet ir glostyt jos nugara noriu jaust jos kvepalu kvapa salia .. noriu uzuost juos… noriu uzuost juos braukdamas nosim per jos megstuka noriu,kad ji sakytu,akd nori but su manim.. noriu kad vel musu kojos susipintu lovoj… noriu vel nubuciuot jos vazelina nuo jos lupu… noriu vel just karstelejima kai buciuoju jos kakla… karstelejima kvepalu…kuriuos atpazinciau tarp 1000 kitu kvapu noriu lyg melodija girdet jios balsa noriu girdet jos balsa sakant man myliu noriu vel nubraukt jos auksiniu plaukus jei nuo kaktos… noriu vel isvyst jos nepakartojamas spindincias akis noriu ja vel spaust prie saves…. noriu pajust jos svelnias rankas glostancias mano plaukus noriu vel…

Tu turejai buti salia manes..turejai mane globoti..tu man tai pazadejai..kodel man sitaip?Taip as suklydau,uzkliuvau ir parkritau,susitepiau ir tu man neatleidai.Grizk pas mane,tu man reikalingas.Asaros riedejo tais skruostais kuriuos tu buciuodavai kiekviena diena..Juk as tik norejau buti kartu,bet man nepawyko.Nepavyko issaugoti tos ugnies kuri dege musu sirdyse.Praradau tave per savo kvailuma,bet tai buvo tik klaida,tik nereiksminga klaida,del kurios ta ugni uzpylei vandeniu..Tu mane palikai,palikai kaip maza mergaite su dvejomis poromis paciuzomis ant ledo,kuri lauke taves visa savo gyvenima,kuri lauke taves lyg eitu i pirma pasimatyma.Bet tai tebuvo paskutinis musu susitikimas parke..paskutinis..Laikas bego.Tu nutolai nuo manes,buvai taip toli.Prabego pusmetis kai gyvenau be taves ir be tu glamoniu kurias tu man suteikdavai.Bet vis…

draugai kaip vynas.. ieškai gero draugo kaip vynuogės tikėdamasis kad tai atneš tau laimę, draugystę kaip vyną brandini ne vienerius metus ir tik tada gali pasimėgauti rezultatais.. besimėgaudamas supranti kad tai gimė iš mažo daiktėlio ir laiko subrandinta, negandų užgrūdinta tapo malonia akimirka tavo gyvenime.. neprarask per minutę to ką brandinai taip ilgai..

Tyli naktis žvaigždėta, Tyloj akordai skamba… Seniai užmigęs miestas, Tamsus Alytaus kampas. Kas tam kampe dar bruzda? Vaikai tai nelaimingi… Tevai pilstuka geria, Jie jiems nereikalingi. Kitam namuos nemiela, Nes tie mamos draugai Kitoks kiekviena diena Jam sypsosi kreivai… Uzmigusios svieseles Senamiescio languos, Maza blanki svieselė Jiems bus vietoj mamos. Senieji gatvių plentai Tai jų takai kasdieniai Kazin tik kur jie veda Narkotikų šešėliai… Nespėję pamatyti Pasaulio tikro grožio Jie dirbtinai iliuzijai Is senucčių vogė… Tyli naktis žvaigždėta, Tyloj akordai skamba Dvi sielos štai paliko Šią ašarų pakalnę…

Man reik Tavęs Kai būna liūdna aš tada, Atsimenu su šypsena Tave, Kai mano šypsena veide, Galvoju vien tik apie Tave. Kodėl nėra tavęs šalia? Nes Tu toli ir aš viena… Aš vis jaučiuosi pamiršta Tačiau išvystu SMS aš ekrane, Ir jau džiaugiuosi, susitiksim vakare! Nors ir Tavęs nėra šalia Šį vakarą žinau, aš būsiu ne viena!

as suprantu…as tyliai asaras ryju… tai kvaila ir tai neiseitis turi gyventi nors viena viltis bet nematau prasmes keliaut pirmyn as nematau vilties siame kely as skaudinu nevienerius metus as noriu jau gyvenima pajust… bet pakirpti mano sparnai viskas liko kazkur tenai… as uzmirsau, kaip juoktis is sirdies ir tu man negali padet isties as pasiklydau savo mintyse as pasiklydau savo sirdyje ir mano mintys lyg audra as provokuoju ir pati kenciu saves uz mela nekenciu.. as netikiu savo mintim ir tu netikek manim as pavargau nuo kasdienybes nuo tos pilkos realybes nuo gailescio ir nevilties ir nesistenki man padet ir nebijok, as neisdrysiu ir karcia ta piliulia as prarysiu…

Kai aš vaikščiojau po pievas, Pamačiau tave, O dzevuliau brangus, Nukabink mane. Ašaros auksinės, Pynėsi nakčia, Kas man pasakysit: Gal tai meilė a? Kitą rytą vėlei, Sutikau Tave, Pakšt į žandą meilei, Pabučiuok mane! Kai širdis suvirpo, Pajutau staiga, Niekada nebūsi mano, Nes aš meilė pamiršta…

Kai anksti Antanas atsikėle Ir pradėjo gerti nuo pat ryto O pavargęs mūsų Antanalėlis pailsėt į griovį nusirito Jei rasi ji kur nors prie ,,Silo” Ar prie maximos apmyzto kampo tai nežadink, jis anksti pakilo gėrė gėrė ir labai pavargo eilerastis dedikuojamas visiems studentams, kad mokytumetes o ne pijokautumememete:)

Bega dar viena vasara, Takeliais, takeliais, takais Nusetais baltais jazminu ziedais… Skinu sakeles, Viena vel… Glaudziu jas prie lupu, sirdies… Tyliai, tyliai kuzdu; Tikiu, Viena vasara, Jazmino ziedeli nuskynes, Ipinsi i plaukus man tu…. O siryt, Takeliais, takeliais, takais Bega dar viena vasara… Jauciu tavo svelnu artuma Ir siluma tavo akiu, ir ranku, ir lupu, Ir kvapa-svaiginanti, tylu Lyg baltuju ziedeliu jazminu….

Ar zinai, kad nebesugebu surinkti savo sielos? Rodos net nuo tavo prisilietimu ji virpa, nuo zvilgsnio skyla ir nuo zodziu duzta…Taip sunku apsimesti , kad vis dar esu ta kuri ishgyvena, be asaru, skaudziausius likimo smugius, ta kuri neturi silpnybiu…Sunku slepti pacia silpniausia vieta. Tave. Tu esi mano silpnybe. Pardaviau save uz tavo meile, kuna, laika. Gyvenimas mano mokytojas ismoke nepaluzti, o tu ismokei verkti…verkti nakty kaip mazai mergaitei, verkti is nevilties. Asaros nualino mano kuna, melas prota, o meile siela… Ar isivaizduoju savo gyvenima be taves? O tu isivaizduoji gyvenima be garsu, jausmu, be prisilietimu ? Noreciau siam jausmu proverziui ant balto lapo sugalvoti tinkama, nebanalia pabaiga, bet jis…