Ir vel tas jausmas, mirties uzvaldo mane. Sirdy veria skausmo banga, kuri niekad neatslugs, neprazudzius manes. As begu nuo to, kuris vejas mane. As skestu tamsoj, neberades vilties, neberades sviesos ir galop suklumpu. Atkeliauja vaizdai, man primine tave, jie dingsta ruke pamoje ranka. Nerandu iseities kaip sugryzti atgal nematau ateities. As zaloju svajas, As zaloju save, kraujos liejas apsupdamas mane. Tos akys sustojo laike, kur nebera manes. Saltis glosto pecius. Ir sukausto kelius. As nykstu vienumoj Kaip – meile tava. Stai nebera manes, kaip – bebera prasmes.